Jurgis DVARIONAS

STUDIJŲ METAI

Minint Balio Dvariono 110 metų gimimo sukaktį

 

Dažno žmogaus gyvenime ateina  metas,  kai sąmoningai  pasirenkamas gyveni- mo  tikslas, aiškėja  pašaukimas,  kai atrandamas  prigimtį atliepiantis buvimas. Kompozitoriui Baliui DVARIONUI (1904–1974) tai – studijų laikotarpis Leipcige, o vėliau  Berlyne.  Pažintis  su  žymiausių  pasaulyje  menininkų  kūryba,   muzikos mokslai pas garsiausius ano meto vokiečių profesorius ir dar tuo laiku Vokietijo- je tarpusi  daugiakultūrė  aplinka  įskiepijo jaunajam muzikui meniško profesio- na-lumo poreikį, išugdė vertybių hierarchijos supratimą, suformavo  esmingiau- sias etines ir estetines nuostatas, kurių Balys Dvarionas prisilaikė ir gyvenime, ir

kūryboje. Apie tai rašo kompozitoriaus sūnus Jurgis DVARIONAS.

 

Dažno  žmogaus  gyvenime  ateina  metas, kada  sąmoningai pasirenkamas gyvenimo  tikslas,  aiškėja  pašaukimas, kai atrandamas  prigimtį atliepiantis buvimas. Baliui Dvarionui tas lemtingas momentas atėjo, kai jis pradėjo stu- dijuoti Johanno Sebastiano Bacho mieste – Leipcige. Šešiolikos metų  gimto- joje Liepojoje baigęs komercinę mokyklą,  latvių muzikos klasiko Alfredo Kal- niņio  (pas  kurį mokėsi  vargonauti ir  skambinti fortepijonu) paakintas, jau- nuolis pasiryžo  rimtai mokytis muzikos. Atsisakęs jo rekomenduojamos Rygos konservatorijos,  pasirinko  Juozo Naujalio Kaune neseniai įsteigtą muzikos mokyklą. Pasirinkimą lėmė noras grįžti į Lietuvą.  Trumpos vasaros atostogos  Žemaitijoje,  kurioje kadaise gyveno tėvai ir dar buvo užsilikę giminės žmonių, tik iš dalies palaikė Tėvynės ir namų jausmą. O  Liepojos daugiakultūrinė terpė, kurioje  buvo  kalbama bei mokomasi lenkiškai, vokiškai, rusiškai, žydiškai (jidiš tarme) ir tik retsykiais – lietuviškai, grasė visuotiniu nutautėjimu. Tačiau įsisiūbavusi tautinio atgimimo banga, pasiekusi ir Liepoją, sugrąžino Dvarionovičiais  tapusius Dvarionus prie gimtosios kalbos, prie gimties ištakų.  Įspūdingas Stasio  Šimkaus vadovaujamo choro koncertas, pasibaigęs visai salei giedant himnui prilygstančią  „Lietuviais esame mes gimę“, vis dažnesni, nepaisant skeptiško tėvų nusistatymo,  susibėgimai su lietuvių jaunimo choru, kuriam padėdavo išmokti lietuviškas dainas – tai tie tautinio sąmonėjimo daigai, kurie lėmė Balio Dvariono  apsisprendimą¹. Kaune, artimiau susipažinus su Čiurlionių  gimine, o  šiems įvertinus talentingo vaikino potencialias galimybes, buvo  apsispręsta pabandyti  stot į  Leipcigo konservatoriją. Juolab kad neseniai grįžusi Lietuvon vyresnioji sesuo Regina, pradėjusi dirbti britų pasiuntinybėje  (British Legation) asmenine  ambasadoriaus sekretore, sutiko materialiai remti jaunėlio brolio studijas. 1920 metų spalio 4 dieną Balys Dvarionas  tapo Leipcigo  konservatorijos 2 studentu. Tą pačią dieną  į  studentų  sąrašus  buvo  įtraukti  dar  du  lietuvių muzikai – Jadvyga Čiurlionytė ir Juozas Gruodis.

Leipcigas,  nuo seno  garsėjęs  savo  muzikinėmis  tradicijomis,  buvo vienas stambiausių kultūros centrų ne tik Saksonijoje, bet ir visoje Vakarų  Europo- je. Muzikinio gyvenimo įvairove ir meniniu lygiu Vokietijoje jam  prilygti galė- jo nebent Berlynas. Pirmą sykį jaukią namų gūžtą palikusiam  jaunuoliui bu- vo dėl ko pamesti galvą. Visų pirma, jau nuo mažų dienų pradėjęs skambin- ti, o vėliau griežti smuiku, kai paaugo – ir  vargonuoti mokomas buvo tik ne- kantrių vyresniųjų  brolių ir prižiūrimas  labai griežto tėvo.  Per visą vaikystę buvo vos keli privatūs mokytojai. Taigi daug ką mažasis Balys pagaudavo in- tuityviai, daug ką savaimingai suvokdavo dėl išskirtinių savo gabumų. Tačiau net ir pačiam  talentingiausiam  savamoksliui pradėjus profesionalius mokslus tenka labai daug dirbti. Profesorius Robertas  Teichmülleris, į kurio klasę buvo  paskirtas  Balys  Dvarionas,  garsėjo  Vokietijoje  kaip savitos pianizmo mokyklos  įkūrėjas.  Jo metodo  esmė buvo ugdyti pirštų savarankumą. Šiaip pirštų miklinimas yra būtinas ir skatina pianistinės technikos formavimą, todėl  Balys Dvarionas nuoširdžiai diena  iš dienos vykdė reiklaus profesoriaus

nurodymus. Tačiau  ilgainiui  pavienių  pirštų  kilnojimas  ėmė  stingdyti  visą ranką. Pora savaičių tokio intensyvaus darbo iki skausmo  nuvargindavo dilbius.  Tausojant rankas  teko mažiau  praktikuotis. Kad veltui nešvaistytų laiko, Dvarionas tuomet stebėdavo  Teichmüllerio, kuris buvo išsilavinęs muzikas,  pamokas.  Jų metu  sužinojo daug naudingų dalykų apie įvairių epochų sąveikas, stilių skirtumus, interpretacinių sumanymų ypatumus. Kita vertus, Dvarionas išeitį rado lankydamas įžymių pianistų koncertus,  kurių interpretacijos tapdavo įsimintinomis  pamokomis, kaip  reikėtų skambinti. Kaip gali skambėti Ludwigo van Beethoveno kūriniai  fortepijonui, Balys Dvarionas išgirdo Maxui von Paueriui atliekant visą trisdešimt dviejų sonatų ciklą. Savaip pamokantys buvo Wilhelmo Backhauso rečitaliai. Pianistas, kurio  repertuare buvo beveik visa literatūra  fortepijonui, stulbino  savo atmintimi ir virtuozine technika, o greta to sukeldavo daug nusivylimo perdėm išprotautu  pedantišku  grojimu. Ir  visiška  priešingybė – Walteris  Giesekingas, kurio skambinimas  atskleidė  dar niekuomet negirdėtas instrumento spalvas, ke- rintį pustonių ir tembrų žaismą, skatinantį ir  pačiam bandyti ieškot ko nors panašaus. O kaip galima buvo atsispirti  romantiškajam trisdešimtmečio Ed- wino Fisherio šėlsmui, kurio laisvamaniškos traktuotės  nulemtiems ekspre- sijos kraštutinumams prilygti galėjo nebent ugnikalnio stichija.

Atskira tema – tai Egono  Petri  „Klavierabendai“. Tai  buvo  talentingas artis- tas, kuris nemėgo  išorinio emocijų  proveržio. Visos jo interpretacijos – tai viduje išnešioti ir subrandinti sumanymai, apčiuopta esmė, veikalo gyvybės versmė. Jo skambinime greta tobulo meistriškumo galima buvo justi ilgaam- žės  europietiškos  kultūros  suformuotą nepriekaištingą muzikinio skonio ir stiliaus pajautą,  tiesiog pavyzdinį  sudėtingiausių instrumentinių  problemų sprendimą. Baliui Dvarionui tai buvo nepaprastai aktualu, ir, matyt,  tuomet kilo sumanymas kada nors pasitobulinti pas jį.

Dar du Leipcigo konservatorijos profesoriai, kuriais Balys  Dvarionas  didžia- vosi ir kurių niekuomet neužmiršdavo dėkingai paminėti savo gyvenimo ap- rašymuose ar sovietiniais laikais besaikiai reikalaujamose autobiografijose – tai teorinių disciplinų dėstytojai, kompozitoriai Stephanas Krehlis ir Sigfridas Karg - Elertas. Pirmasis, tuo metu  buvęs  konservatorijos direktoriumi, labai patraukliai dėstė harmonijos ir  muzikos  kūrinių formų analizės kursą kom- pozitoriams. Anot Jadvygos  Čiurlionytės,  jis aiškino ne tik akordų savitarpio ryšį tonacijų sistemoje, bet ir psichologinę jų turinio vertę.  Dvarionui, turin- čiam  improvizatoriaus  prigimtį,  šios  paskaitos  buvo nepaprastai įdomios. Profesorius gi, matydamas tokį studento užsidegimą, pasisiūlė  individualiai mokyti jį polifonijos. Namuose yra išlikę keli gerokai aptriušę, juodais kolen- koro viršeliais aplenkti mokykliniai natų sąsiuviniai, pilni įvairiausių   kontra- punkto pratybų, taisyklingai išdėstytų dvibalsių ir tribalsių invencijų, o vėliau – kanonų ir daugiabalsių fugų eskizų. Kai  kam,  tarp jų ir  kompoziciją studi- juojančiam Juozui Gruodžiui, profesorius Sigfridas Krehlis atrodė kaip išsila-vinęs, tačiau naujumo nemėgstąs kompozitorius. O Dvarionas liko dėkingas už įdiegtus muzikospagrindus, nuodugniai pažintą praeities palikimą.

Kitas  kūrybingas  ir  ne mažiau  įdomus pedagogas, paskaitose dėstęs savo menines ir teorines idėjas,  buvo Sigfridas Karg-Elertas.  Vokietijos  meninia- me gyvenime tai buvo  viena  labiausiai  imponuojančių  asmenybių. Jo dau- giabriaunis talentas (kompozitorius, muzikos teoretikas, vargonininkas, pia- nistas, pedagogas)  buvo  artimas Balio Dvariono prigimčiai. Karg-Elerto pa- mokose atsivėrė kūrybinio proceso  paslaptys5, aiškėjo kompozicinė techni- ka,  o svarbiausia  –  Dvarionas  patikėjo  turįs dar Alfredo Kalniņio įžvelgtus kompozitoriaus gabumus ir įsiklausė į Gruodžio  raginimus  pradėti kompo-nuoti. Balys Dvarionas Leipcige buvo nepaprastai laimingas.  Paskaitų kons- pektų  sąsiuvinyje  aptinkamas  geriausiai  jo būvį nusakantis rašinėlis „Apie Leipcigo konservatoriją“: Galima visaip  apie  mūsų  konservatoriją kalbėti, bet man norisi aprašyti  ją  daugiau  dvasiniai.  Kas tai yra konservatorija? Galėčiau parašyti, kad tai mokykla,  kurioje muzikos mokslas rimčiau  ir plačiau  pereina- mas, nei privatinėse.  Svarbiausia, kad  konservatorijos mokytojai  daug geresni. <...> Apie mūsų konservatoriją galima tik  viena pasakyti: konservatorija – mūsų bažnyčia,  o muzika, kurios  joje   mokomės, yra  mūsų šventenybė. Ir stenkimės būti panašūs nors  kiek į dalelę  Bacho, Bethoveno... Dieve,  ko- kie laimingi mes esame!

Balio Dvariono  studijas   konservatorijoje  labai  reikšmingai papildė ir Leipcigo meninis kultūrinis gyvenimas. Pasaulinio garso Gewandhauso simfoninio orkes- tro, Thomaskirche  berniukų choro – Thomanerchor,  žymiausių Vokietijos,  o  ir užsienio atilikėjų koncertai, spektakliai operos ir dramos teatruose,  muzikologi- jos paskaitos universitete,  muziejai bei  kiti  įvarūs  renginiai – tai  nesibaigianti  reikšmingų  įvykių virtinė, į kurią įsisuko visi lietuvių studentai.  Leipcige  muzika  lydi  kiekvieną  žingsnį. Ja  kvėpuojama,  ji  skamba, nuolat skamba ne tik dienos mintyse, bet ir nakties sapnuose.  Namuose yra  išlikęs įdomus  Dvariono laiškas Jadvygai  Čiurlionytei:  Žinai,  aš tau tik  sapną  mano  aprašyti noriu. Mačiau  ir  girdėjau žemės balsą... Keistas  lyg  šimto  numirėlių... Stovėjau prie medžio dre- bėdamas...Bet Ką tokio keisto mano siela lyg  apėmė... Gražiais akordais tas bal- sas persimainė.  Persimainė viskas...  atsiradau  Bažny- čioj, kur  Obojai ir  Fago- tas kartu Gražų ir galingą kontrapunktą vedė. Gi bosas vaikščiojo lyg sapne,  ro- dos, Tai fuga  buvo kol kas negirdėta... Var- gonininkes mačiau...Bet kas  čia? Nė- ra vargonų daugiau. Matau tik stygų or- kestrą iš šešiolikos žmonių. O dirigentas – tas pats vargonininkas. Žiūri į ma- ne linksmomis akelėmis ir pradeda Haendel Concerto Grosso.

Gyvenimas  muzikoje  (iš ryto individuali ruoša, paskui bėgama klausytis Ge- wandhauso  orkestro  repeticijų  ar ketvirtadieniais vykstančių dieninių kon- certų, po pietų  –  paskaitos,  o penktadienio  vakarais ir šeštadieniais prieš- piet – nuostabūs  vargonų  ar chorų vakarai  (Thomaskirchėje)  buvo pagrin- dinis dienos turinys. Neretai Balio  Dvariono  konspektų sąsiuvinyje į paskai- tų tezes būdavo  įterpiami tuo metu  skambančios  sakralinės muzikos įspū- džiai. Besiklausant J.S. Bacho  Moteto:  „Dalykas labai gražus. Kiek daug fanta- zijos ir turto!“

Skambant temai su  variacijomis: „Tema  baisiai  graži, forma be galo rimto di- dumo. Atrodo, lyg dangus visa savo didybe atsivertų. Dieve, kaip gražu!“  O  štai Giovani Pierluigi da Palestrina‘os „Stabat Mater“ įspūdžiai: Kokioje bažnytinė- je dvasioje parašyta! Man labai patinka. Muzika prasideda iš lėto,vietomis drau- ge su žodžiais kyla į dangų. Kokia nuostabi ta vieta – dvi strofos prieš galą! Ūpas po klausymo šventas. Muzika tokia gryna, švari. Dvasia aukštyn kyla.

Negali sakyti, kad Balys Dvarionas atvažiavo į Leipcigą visai negirdėjęs muzi- kos. Anaiptol, Dvarionų namų muzika aidėjo visoje Liudwiga iela. Dominavo ir  Šv. Juozapo  katalikų bendruomenės  chore,  kuriame kai kada giedodavo net pusė gausios Dominyko Dvariono šeimos narių, o dar paminėkime K ur- hauze  vykusius  simfoninės muzikos vakarus ar šiaip kamerinius koncertus. Vis dėlto Liepoja greta Rygos ir Jelgavos  buvo  vienas didžiųjų Latvijos muzi- kinio gyvenimo centrų. Bet tai, ką išgirdo dvidešimtmetis jaunuolis Leipcige,

buvo nepalyginami dalykai.

Ryškiausias įvykių įvykis  –  tai  legendinio dirigento, paskutinio jau besitrau-kiančio romantizmo apologeto, Arturo Nikischo  repeticijos ir koncertai.  Pir- mą kartą gyvenime išgirstos jo diriguojamos Piotro Čaikovskio, Ludwigo van Beethoveno,  Richardo  Strausso,  Johaneso  Brahmso  ir  kitų  simfonijos  vi- siems laikams įsirėžė atmintin. Didžiojo vengro stichija – nerimastinga  žmo- gaus siela, ir ją atskleisdavo stebuklingas Nikischo batutos mostas.  Niekuo- met joks dirigentas nesugebėjo dovanoti tokių laimės akimirkų, kai džiaugs- mo ašaros byrėte byrėdavo iš akių. Jadvyga  Čiurlionytė yra pasidalijusi  atsi- minimais  apie  Nikischo atliekamą  Aleksandro Skriabino simfoninę poemą „Ekstazė“:

Laukėme  koncerto kaip pavasario. Šį kartą pasirinkome vietas už orkestro, prie vargonų, kad matytume A. Nikišo, mūsų stabo, veidą.  Įspūdis buvo  milžiniškas. Sėdėjome kaip įlektrinti, kiekvienu nervu virpėdami, o kai orkestras pradėjo  kilti į kulminaciją, išgirdau  tylų  kūkčiojimą. Pažvelgusi  į Balį, pamačiau ašaras, rie- dančias jo veidu6.

Arturo Nikischo menas, matyt,  buvo vienas akstinų,  pastūmėjusių  jaunuolį po  dešimties  metų  imtis  dirigavimo.  Daug  kame  –  santykyje  su muzika, santūrioje dirigavimo manieroje, bendravime su orkestro muzikantais,  gali- ma buvo justi kadaise patirtų įspūdžių šešėlius, atsekti didžiojo  Metro  pėd- sakus7.

Visiška  priešingybė  –  Wilhelmas  Furtwängleris. Be galo aukštas, apsivilkęs sutaną primenančiu koncertiniu drabužiu, chaotiškais rankų judesiais, kurių prasmės orkestro muzikantai nelabai suprasdavo,  nelengvai  skynėsi  kelią į pripažinimą. Tačiau jo sukurtos Ludwigo van Beethoveno, Antono  Brucknerio,Richardo Wagnerio kūrinių interpretacijos,jo milžiniškos energijos ir tem- peramento dėka tapo klausytojų vis labiau mėgstamos. Jo atliekama  naujų- jų kompozitorių Arnoldo Schönbergo,  Pauliaus  Hindemito, Igorio  Stravins- kio bei kitų provokuojanti kūryba Balio Dvariono ne tik neatbaidė, o atvirkščiai  –  parodė,  kiek dar neišnaudotų  galimybių ir naujovių galima muzikoje rasti. Tai  visam  gyvenimui  išugdė  subtilios  tolerancijos  pojūtį naujovėms, kiekviename, kad ir labiausiai šokiruojančiame, meno  reiškinyje  ieškoti  esmės, nusakančios tikrąją novacijų vertę. Tai ypač padėjo Dvarionui rengiant naujus veikalus, skambinant ar diriguojant lietuvių kompozitorių premjeras.

* * *

Pamažu artėjo prie pabaigos palaimingi studijų metai.Jau nuo 1925-ųjų pra- džios Balys Dvarionas atsidėjęs ruošia diplominio egzamino programą. Šiaip jaunasis pianistas nelabai baimindavosi viešų koncertų, tačiau šis kartas bu- vo ypatingas. Tai buvo ne tik ataskaita, bet ir  rimčiausias  gyvenimo etapo į- vertinimas, nuo kurio priklauso muzikinė ateitis. Jaudintis  pradėjo prieš  ge- rą porą mėnesių. Viename laiške Jadvygai  Čiurlionytei pasidalijęs savo neri- mu, sulaukė drausminančio pastarosios atsako:

Ei, ei,  Bolka! –  Kas pavelino  abejoti dėl  Tavo egzaminų? Nejaugi Tu rimtai bijai kvotimo? Ir nesigėdini apie tai kalbėti. Aš taip tikra esu, kad Tu išlaikysi, kad man net pikta darosi, kai Tu taip šneki. Pačioj giliausioj gilumoj man ir norėtųsi  <...>, kad nelaikytum, nes aš žinau, kad kuomet pabaigsi, tai Tavęs ir nebeišleis iš  Lie- tuvos, o Tau  juk  norėtųsi  daug ką  pastudijuoti, ar ne tiesa? Bet vis tik gal ir ge- riau pabaigti – tai bus viena bėda nuo galvos numesta.

Kovo 26 dieną įvyko baigiamasis egzaminas, kuriame, nepaisant įsisiautėju- sio jaudulio ir iki skausmo nuvargintų rankų, pavyko įtikinamai ir kokybiškai paskambinti,  pademonstruoti  pasiektą  profesinį meistriškumą.  Įvertintas buvo aukščiausiu balu – ausgezeichnet. Mokslai  baigti, tačiau norų ir siekių toliau tobulėti begalės.

Grįžęs į Kauną, sulaukė satyrinio „Vilkolakio“ teatro  režisieriaus Antano  Sut- kaus  pasiūlymo  sukurti  muziką  Vytauto  Bičiūno  trijų  veiksmų  komedijai „Varnalėšos“. Tuomet pirmą  kartą gyvenime savo  neeilinius gebėjimus  improvizuoti  Dvarionas  pradėjo  fiksuoti  gaidų  sąsiuviniuose.  Anot Sutkaus, šmaikštus  ir  humoro  nestokojantis  muzikinio spektaklio apipavidalinimas paryškino vestuvių parodijos komiškumą.

Rudenį,  spalio 10  dieną, Kaune  įvyko  Balio  Dvariono  rečitalis  –  savotiška mokslų Leipcige ataskaita. Programoje,greta studijuotų  veikalų skambėjo ir savarankiškai parengta M.K. Čiurlionio ir  Juozo Gruodžio  muzika. Kauno vi- suomenė itin palankiai sutiko jaunojo pianisto profesionalų debiutą.

Tokia sėkminga muzikinės karjeros pradžia galėjo daugelį sugundyti pradėti savarankišką koncertuojančio  atlikėjo ir muzikos  kūrėjo veiklą. Daugelį, bet ne Balį Dvarioną. Tuo metu savo vyresniajai seseriai Reginai jis rašė:

Šiandien galvoju, kiek tu, žmogau, visados toli nuo savo visų svajonių esi. Vos tik vieną savo troškimą užgesini, žiūrėk, kitoj pusėj atsiranda dar didesni  reikalavi- mai. Kuo labiau tau sekasi,  tuo  labiau viduje nepasitenkinimas tavyje nuolatos auga.  Numarini  vieną  pageidavimą,  jo  vietoj tuoj  dešimt naujų išdygsta... Ogi žmogus toks mažas esi, kad graudu, jog ilgainiui nebepajėgsi savo  minčių ir no- rų stipriu nešėju būti.

Prieš keletą metų kilęs sumanymas pasitobulinti pas įžymųjį Egoną Petri vis labiau  užvaldo  mintis. Tačiau  tai įgyvendinti nebuvo taip lengva. Tuo  metu pokarinę Vokietiją krėtusi politinė  sumaištis – besitęsianti  ekonominė krizė ir infliacija – buvo itin grėsminga. Pragyvenimas brango sulig  kiekviena  die- na. O tam, kad galima būtų užsimokėti už mokslą, už fortepijono  ir  kamba- rio nuomą, koncertų bei spektaklių lankymą, būtinos  muzikinės   literatūros įsigijimą,  reikėjo  aibės  pinigų. Su  prašymu8 skirti stipendiją kreipėsi į  tuo- metinį  švietimo  ministrą Leoną Bistrą. Stipendija buvo paskirta, bet kuklios valstybės paramos nepakako, ir čia vėl neįkainojamą pagalbą suteikė  sesuo Regina,  ketvirtadalį  savo  atlyginimo  britų  pasiuntinybėje  skirdama brolio mokslams9.

1925 metų  sausio 13  dieną Dvarionas išvažiavo į Berlyną. Čia išaiškėjo, kad Petri eisterschulėje nedirba, o  dėsto  Berlyno Hochschule  für Musik. Norint studijuoti,  buvo privalu  laikyti  stojamuosius  egzaminus. Gavęs keletą kon- sultacijų, jaunuolis profesoriui patiko, ir šis sutiko priimti jį į savo labai  nedi- dukę klasę. Laiškuose Dvarionas rašė:

Fortepijonu  niekad  taip  sąžiningai  neužsiimdavau, kaip dabar. Sąlygos darbui kuo geriausios. Mokslą aš platinsiu iki maksimumo. Iš tikrųjų dėl darbo netgi lai- mingas esu.

O kiek  vėliau kitame laiške tęsė: Įstosiant  į  Hochschule  reikalauja atmintinai vieną fugą Bacho, vieną sonatą Bethoveno ir dar vieną dalyką ad libitum.  Paim- siu ką nors Skriabino. Kas link skambinimo, galų gale nedejuosiu, užtat kad ran- kos pastatymas bus dabar kuo natūrališkiausias. Prie tokių sąlygų ranka sugeba išpildyti sunkiausias techniškas vietas nei kiek nevargstant. Lig  šiol  aš visai neti- kusį rankos pastatymą turėjau ir kas porą savaičių pervargindavau sau ranką.

Pamokos pas profesorių  –  tai  pats  reikšmingiausias studijų Berlyne pusla-pis10. Egono Petri atlikimo menas  –  tobulo išbaigtumo ir išminties derinys. Jis imponavo savo klasikine harmonija ir turiningu objektyvumu. Petri inter- pretacijos,  jo santykis su muzika inspiravo visiškai naujas mintis, suteikė sti- mulą siekti tobulesnio skambinimo ir būtinai giliau pripažinti meno prigimtį. Pianistines problemas profesorius patikėdavęs savo asistentui Alexanderiui Liebermannui, o pats aiškindavęs esminės muzikos suvokimą ir jos atlikimo problemas.

Egono Petri  asmenyje  Balys Dvarionas  atrado pavyzdį, kurio, tuo metu dar pats gerai nesuvokdamas, intuityviai siekė nuo pat pradžių. Petri kaip niekas kitas atitiko Dvariono pianistinį  charakterį, jo  dvasinę  sandarą, jo  muzikinį tipažą. Egono  Petri poveikyje  atsivėrė Mozarto, Beethoveno kūrybos esmė, iškilo Bacho muzikos didybė, atsiskleidė romantikų  sielos  nerimas, susifor- mavo  gyvenimo  ir  kūrybos  maksima  Nicht  in der Größe liegt das Schöne, sondern im Schönen liegt die Größe –  Ne didybėje grožis, o  grožyje –  didybė.