Jurgis Dvarionas

Nepamirštami koncertai

 

Koks įdomus tas Balio Dvariono koncertas smuikui su orkestru!  Sukurtas beveik prieš septyniasdešimt metų  ir pirmą  kartą su begaliniu  užsidegi- mu atliktas šviesaus atminimo Aleksandro Livonto, jis pritrenkė visus mu- zikos  grožiu  ir lietuviškos  pasaulėjautos  originalumu. Veikalas  praaugo anų  laikų  ideologų  peršamus  socrealizmo  stiliaus  reikalavimus. Dėl to

autoriui po premjeros ne sykį teko aiškintis, kodėl pasirinkta liaudies dai- na „Alaus alaus duos Dievas daugiau“,o ne kokia kita, kurioje galima būtų apsieiti be Aukščiausiojo paminėjimo; o lietuviška baladė „Rudenėlio ryte- lį“ nei  poetinio  teksto  turiniu,  nei pesimizmą keliančia muzikos išraiška, nei savaip impresionistine harmonija niekaip nesiderinanti su optimistine komunizmo idėja.  Dėl šventos  ramybės autorius jau  buvo besiryžtąs kai ką pakeisti, bet padrąsintas Davido Oistracho, kuriam patiko pirmapradis sumanymas,vėliau šios minties atsisakė. Todėl koncerte išliko vienas inty- miausių jo epizodų – surdinomis prislopintas šios liūdnos lietuviškos bala- dės apie mirštančią mergelę eksponavimas styginiųgrupėje. Gal  ir nevar-dyčiau anų laikų kasdienybės detalių, kurios šiandien atrodo kaip pasenę anekdotai, bet tuomet visa tai buvo ne juokai ir galėjo būt lemtingi ir kūri- niui, ir kūrėjui.

Kita vertus, metams bėgant pastebiu mūsų muzikinėje istoriografijoje lyg per neapsižiūrėjimą, o kartais ir per nežinojimą atsirandant iškreiptų  fak- tų. Štai kad ir klaidingai Baliui Dvarionui priskiriami smuiko koncerto  pra- dininko  nuopelnai. Pirmojo  koncerto smuikui  Lietuvoje autorius yra Juo- zas Karosas, ir tai buvo kūrinys,  paakinęs kitus mūsų kompozitorius imtis smuiko koncerto žanro.  Balio  Dvariono smuiko  koncerto  paslaptis glūdi išskirtinėje  muzikos  išraiškoje.  Tai  tautos  lūkesčius perteikiantis, jos pa- saulėjautą atspindintis veikalas,kuris lemtingais pokarinės okupacijos me- tais labai prisidėjo išsaugant mūsų nacionalinę savimonę.  Gal todėl  vieti- niai  partiniai  veikėjai taip  pabijojo smuiko  koncertą rodyti kompozitorių plenume Maskvoje.  Tačiau savo  ir Aleksandro  Livonto  iniciatyva  nuvykę Maskvon ir,  talkinant vienam  geriausių pasaulyje orkestrų,  atlikę smuiko koncertą susilaukė muzikantų ir kritikų liaupsių. Koncertas buvo nominuo- tas valstybinei premijai gauti.Tačiau pačiu didžiausiu įvertinimu Baliui Dva- rionui liko anais laikais labai populiaraus kompozitoriaus Anatolijaus Novi- kovo įžvalga: „Tai kūrinys, kurio ištakos lietuvių liaudies muzikoje – nuostabus   savo  nepaprastu  dainingumu.  Solo  instrumentas  šiame  koncerte skamba taip, kaip seniai bedainuota smuiko literatūroje.“  Šis  retai  išgirs- tamas  dainingumas,  tapęs  vienu  esmingiausių  Balio   Dvariono  veikalo bruožų,  įprasminančių  kiekvieną  natą,  atskleidžiančių  kiekvieną minties vingį, turbūt ir yra tas magnetas, patraukęs žymiausių smuikininkų  dėmesį.

Koncertas skambėjo ne tik tuometinėje Sovietų Sąjungoje, bet ir, kaip tada buvo  priimt a sakyti, socialistiniame  lageryje bei  už jo ribų. Kas  kartą, kai šis kūrinys suskambėdavo naujoje vietoje, atliekamas kito atlikėjo,  klausy- tojų reakciją, jo įvertinimą visuomet  lydėdavo  atradimo staigmena.  Tokiu įvykiu tapo ir prieš porą metų   Londone, vienoje  prestižiškiausių Barbican Hall koncertų salėje, pirmąsyk įvykusi šio kūrinio angliškoji premjera. Ir vėl nuostabos  šūksniai,  nelauktos  pažinties džiaugsmas! Daugelio nuomonę geriausiai  apibendrino  BBC radijo  muzikos  apžvalgininkas,  pasakęs, kad „buvo laikas,  kai mes,  besidomėdami  naujovėmis,  nusigręžėme nuo šios pasaulyje  egzistuojančios  išraiškingos  muzikos,  ir kaip gerai, kad ji išliko, kad po šešiasdešimties metų nuo sukūrimo pagaliau išgirdome  šio  nuostabaus Balio Dvariono koncerto premjerą mūsų krašte“. Tuomet (2012, balandžio 13), pritariant BBC simfoniniam orkestrui, kuriam  dirigavo  norve- gas Thomas Søndergåndas, smuiko koncertą griežė vienas  ryškiausių  nūdienos smuikininkų Vadimas Gluzmanas. Prisimindamas tą nepamirštamą vakarą  (tuomet  specialiai  kelioms  dienoms  nuskridau į  Londoną),  galiu konstatuoti, kad tai buvo idealus atlikimas. Gluzmanas – Dievo piršto paly- tėtas  smuikininkas,  kurio  interpretacija  pasižymi visiška kompozitoriaus, kūrinio ir atlikėjo vienove.  Toks ne  taip dažnai patiriamas trejybiškumas – viena didžiausių meno atlikimo  vertybių. Ji galima tik  atlikėjui   susitapati- nus su kompozitoriaus asmenybe ir savo pajauta,  savo  individualiu  jaus- mu įtaigiai perteikus kūrinio esmę. „Dievinu Balio Dvariono muziką, –  tuo- met prisipažino smuikininkas. – Tai, kas plaukia iš sielos gelmių, visuomet uždega ir kitas sielas.“

Kaip tai atliepia paties Balio Dvariono  mėgstamą įžvalgą:  „Santykis gimdo santykį. Visur. Ir gyvenime,ir meilėje,ir muzikoje“! Gluzmanas jaudino nuo- širdžiu  įsiklausymu  į muziką,  nepaprastai šiltu  ir intymiu  jos perteikimu.

Lygiai taip įsijautęs Nacionalinės filharmonijos  Didžiojoje  salėje   Vadimas Gluzmanas griežė Balio Dvariono koncertą smuikui ir per simfoninės   mu- zikos sezono uždarymą (gegužės10-ąją). „Tai muzika širdžiai, – aiškino savo traktuotę solistas. –  Kai pasaulyje  tiek  daug nerimą  keliančių įvykių, groti tokią muziką ypač prasminga.“ Gluzmano interpretacija visai kitokia. Ji mažai ką bendro turi su pas mus paplitusia tradicija. Solistas  siekė  ne  reprodukuoti praeitį, bet ant jos pagrindų, išryškinęs, kas aktualiausia ir  meniškai vertingiausia, kurti tai, kas itin nauja ir savita. Traktuodamas Balio Dvariono muziką  kaip  užkoduotą kompozitoriaus pranešimą,  kuris kiekvieną sykį,  keičiantis  nūdienos  meno  normoms,   įvairėjant  suvokimo  galimybėms, gali būti skirtingai traktuojamas, smuikininkas pagrįstai pateikia naujut naują atlikimo koncepciją. Joje lyrika, išlaisvinta nuo sąsajų  su  liaudies dainų poetinio turinio grauduliu, praturtėjo išradinga koloristika. „Maksimalus skaidrumas, šiaurės pašvaistė, ramybė“, –  tokiomis asociacijomis antroje dalyje  autorius formavo atlikėjų kūrybinę iniciatyvą. Kaip tik taip, nuotaikingai,  Gluzmanas perteikia į kosmines  erdves  pakylėtą  lietuviškos dainos monodiją. Apskritai instrumentas smuikininko  rankose  dainavo kaip  reta. Puikus XVII  amžiaus pabaigoje legendinio Antonijaus Stradivari pagamintas  smuikas  jau  yra  skambėjęs Vilniuje. Prieš šimtą su viršum metų,  toje  pačioje  miesto  salėje, juo ne kartą griežė įžymusis Peterburgo profesorius Leopoldas Aueris – vėliau mūsiškio Jashos Heifetzo mo- kytojas. Ir tuomet, ir dabar šis tobulas instrumentas tikrų meistrų rankose skambėjo ypatingai. Vaizdinga smuikininko frazuotė, subtili dinamika, raiški technikos artikuliacija prasimušė  net griausminguose orkestro tutti epizoduose.

Kita vertus,pastebimai suintensyvinus muzikos plėtotę, akivaizdi tapo dra- matinio  konflikto  svarba,  dingo kadaise  taip  propaguojamos paradiškos pompastikos intonacijos, o  kai kurie epizodai sužibėjo reto virtuoziškumo varsomis.

Tokia  originali ir  įtikinama  smuiko  koncerto  interpretacija  – tai ne tik didžiausia pagarba  Baliui  Dvarionui,  kuris net gūdžiausiais laikais nesiliovė skelbęs, kad „laisvę mylime labiau mes už  gyvenimą“,  bet ir neįkainojama parama lietuviškos muzikos sklaidai pasaulyje. Aptariant tą įspūdingą simfoninės muzikos vakarą, kuris buvo skirtas Balio Dvariono 110-mečiui,  privalu pažymėti Nacionalinės filharmonijos direkcijos pasirinktą naują minėjimų formą. Atsisakius vien tik autorinių muzikos vakarų ir ėmus  rodyti iškilių mūsų  kultūros  veikėjų kūrybą muzikinio palikimo kontekste ar amžininkų  veiklos  fone, kur kas plačiau atsiskleidžia asmenybės bruožai ir nuveiktų darbų reikšmė. Svarbiausia, kad visa  tai  neužsisklendžia  lokalizuotuose kultūros savyje rėmuose, o tampa universalia pasaulį praturtinančia meno vertybe. Todėl  visai dėsninga, kad šiame Balio Dvariono pagerbime buvo prisiminti ir ne mažiau reikšmingi jo kaip dirigento nuopelnai.

Richardo   Strausso  muziką  Balys  Dvarionas  pažino  dar  studijuodamas Leipcigo konservatorijoje. Ir  simfonija  „Domestica“,  ir opera „Salomė“,  ir simfoninės   poemos  dažnai  inspiruodavo  prisiminimus ir  pasvarstymus muzikos temomis.

Lietuvoje anuo metu apie Richardą Straussą daugiau buvo  kalbama nei jo kūriniai griežiami. Čia lėmė – nesukomplektuota simfoninio orkestro sudėtis ir privalomo profesinio meistriškumo stoka.Stigo patyrusių muzikų, trūko  deramo  instrumentarijaus.  Tačiau, kartais prisikalbinus operos orkestro muzikantus, pavykdavo parengti net Richardo Strausso veikalus. Tai visuomet tapdavo simfoninio sezono kulminacija, reikšmingu muzikiniu įvykiu. Ir paskutiniame simfoninio orkestro  koncerte,kurį dirigavo Balys Dvarionas, turėjo skambėti poema „Don Juan“. Bet neskambėjo. Susirgus kele- tui muzikantų, Vilniuje taip ir neatsirado, kas galėtų  juos pakeisti.  Prisiminiau  apie  tai  orkestrui  virtuoziškai  griežiant  Richardo  Strausso   poemą „Linksmosios Tillio  Ulenšpygelio išdaigos“.  Kartais,  norint  pasiekti  tikslą, įkūnyti savo svajonę,vieno žmogaus gyvenimo nepakanka. Dvariono svajonių svajonę – turėti  europietiško  lygmens simfoninį orkestrą – pastoviai žlugdė tai  okupacija,  tai karas,  tai emigracija,  tai trėmimai. Ir prireikė net keleto dešimtmečių, kad Juozas Domarkas, rūpestingai puoselėdamas  kadaise  Balio  Dvariono  pradėtą  darbą, suformuotų tokio meninio lygio kolektyvą, apie kokį tuomet buvo galima tik svajoti. Disponuodamas  beribėmis orkestro išraiškos galimybėmis,Domarkas sukūrė įtikinamiausią veika- lo interpretaciją,  meniškai perteikė  kaleidoskopinę  vaizdų kaitą.  Kadaise Richardas Straussas, paklaustas,  apie ką šis kūrinys, atsakęs, kad jis  atro- dytų keistokai bandydamas savo mintis nupasakoti žodžiais. Kompozitorius  pasiūlė   patiems  klausytojams  perkąsti  šį  riešutėlį,  kurį jiems pateikė neklaužada Tillis. Juozo Domarko sumanyme  išryškėjo  cha- rakteringi bufonados elementai ir potekstėje slypintis dramatizmas, kuris baigiamojoje kulminacijoje tapo nevaldomo tragizmo proveržiu.

Kitas ne mažiau reikšmingas Balio Dvariono – dirigento  kūryboje  kompo- zitorius yra Piotras Čaikovskis  ir  jo paskutiniosios  trys simfonijos. Turbūt nebuvo nė vieno koncertinio sezono, kuriame nebūtų skambėję šie  veika- lai.  Šeštajai  simfonijai  atiteko  ypatingas  vaidmuo,  kai  buvo  steigiamas 1940  metais  Vilniaus  miesto  simfoninis orkestras. Daugelis jau primiršo, jog tai dviejų:  Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, kuris tuo metu buvo  nese- niai atgautos mūsų sostinės vyriausiasis inžinierius, ir Balio Dvariono – vy- riausiojo dirigento, pastangų vaisius. Visi finansiniai ir legitimacijos  rūpes- čiai gulė ant Žemkalnio pečių, o meniniai ir organizaciniai  uždaviniai  tapo kasdieniu Dvariono triūsu. Pastoviai važinėdami į Kauną pas šeimas auto- matrica,kuri tuomet buvo greičiausia susisiekimo priemonė,abu meninin- kai mėgdavo viens iš kito pasišaipyti. Dvarionas  Šeštosios simfonijos  pir- mosios dalies temai pritaikė žodžius:

Was hat Žemkalnis für Musik gemacht? Was hat Žemkalnis für Musik gemacht? Nichts hat Žemkalnis, nichts hat Žemkalnis für Musik gemacht.

 

Na ką gero Žemkalnis yra nuveikęs muzikai? Na ką gero Žemkalnis yra nuveikęs muzikai? Nieko Žemkalnis, nieko gero Žemkalnis nėra nuveikęs muzikai.

 

Garbusis architektas nelikdavo skolingas ir tuo pačiu motyvu atsakydavęs:

Was hat Dvarionas für die Bau getan? Was hat Dvarionas für die Bau getan? Nichts hat Dvarionas nichts hat Dvarionas für die Bau getan.

 

Na ką gero Dvarionas yra nuveikęs statybai? Na ką gero Dvarionas yra nuveikęs statybai? Nieko Dvarionas, nieko gero Dvarionas nėra nuveikęs statybai.

 

Taip Piotro Čaikovskio Šeštoji tapo savotišku  pirmojo Vilniaus miesto  simfoninio orkestro sezono motto. Tad neatsitiktinai šiuo kūriniu buvo  užbaigtas devynių skirtingų programų sezonas (1940, gegužės 13). Ir  koks   prasmingas   simbolinis   sutapimas,  kad  po  septyniasdešimt  ketverių   metų Piotro  Čaikovskio  Šeštąja  simfonija  buvo  užbaigtas šių metų koncertinis sezonas. Juozas Domarkas šio kūrinio interpretacijoje vengė perdėto  jausmingumo. Pakankamai motyvuotas sprendimas, ypač prisiminus, kaip kompozitorius priešinosi savo brolio Modesto peršamam Patetinės simfonijos įvardijimui. Autoriui labiau rūpėjo ne išorinis jausmingumas, o vidiniai subjektyvūs išgyvenimai  („Kai  mintyse  kūriau  šį veikalą, labai dažnai verkdavau“, – yra  prisipažinęs  Čaikovskis).  Meilė,  mirtis, likimas – pačios esmingiausios kategorijos kiekvieno žmogaus gyvenime. Jas  sukūrė  kompozitorius,  jas įtikinamai  interpretavo  Juozas  Domarkas,  jos  užgavo kiekvieno klausytojo sielos stygas.

 

Jurgis Dvarionas