Turėjo puikų  muzikos  mokytoją -  žymų latvių kompozitorių Alfredą Kalninį, kuris jam patarė Rygos konservatorijoje pas Jazepą Vitolį studijuoti kompoziciją. Tačiau B. Dvarionas 1920 m. išvyko į Leipcigą. Ten konservatorijoje pas Robertą Teichmüllerį studijavo fortepijoną, lankė Stephano Krehlio ir Siegfrido Karg-Elerto vedamus  specialius  muzikos teorijos bei kompozicijos kursus. Konservatoriją baigė 1924 m., po to du metus studijavo fortepijoną Berlyne pas Egoną Petri.

          B. Dvariono  asmenyje  susitelkė  pianisto,  pedagogo, dirigento ir kompozitoriaus talentai. Jie skleistis pradėjo beveik vienu metu, ir B. Dvarionas greitai tapo viena žymiausių lietuvių muzikos gyvenimo asmenybių. Nuo 1924 m. koncertavo Lietuvoje, nuo 1928 m. ir užsienyje. 1926 m. pradėjo dėstyti ir fortepijoną muzikos mokykloje (vėliau konservatorijoje), nuo 1949 m. iki paskutiniųjų gyvenimo metų tą darbą dirbo  Muzikos  akademijoje  Vilniuje.  Prof. B.  Dvariono  klasę  baigė per 50 pianistų. Dirigento veiklą pradėjo 1928 m., dirbdamas su muzikos mokyklos orkestru. 1931 m. pirmąsyk dirigavo Filharmonijos koncerte (solistas buvo Egonas Petri). 1934 m. buvo nuvykęs  į Bruno Walterio bei jam asistavusio Herberto von Karajano  vedamus dirigavimo kursus Zalcburge, 1939 m. eksternu baigė Hermano Abendrotho dirigavimo  klasę Leipcigo  konservatorijoje. 1935 - 38 m.m. buvo Kauno Radiofono orkestro dirigentas. 1939 m. atvyko į ką tik atgautą  Vilnių, su architektu  Vytautu Landsbergiu - Žemkalniu subūrė miesto orkestrą, buvo jo bei netrukus sudaryto Filharmonijos orkestro vyriausiasis dirigentas. Paskutinį kartą B. Dvarionas pasirodė 1972 m. gegužės  12 d. - Lietuvos  kamerinio orkestro  koncerte Filharmonijos  salėje skambino W. A. Mozarto koncertą,  dirigavo F. Schuberto mišias. Sunkios ligos nukamuotas, mirė 1972 m. rugpjūčio 23 d.

          Pirmasis B. Dvariono kūrybos bandymas buvo muzika Vytauto Bičiūno pjesės “Varnalėšos” pastatymui 1924 m. Vilkolakio  teatre.  Vėliau sukūrė  muziką dviem  dramos spektakliams Valstybės teatre. Kartu su Vytauto  Bacevičiaus ir  Juozo  Gruodžio  vienaveiksmiais  baletais 1933 m.  Valstybės teatre buvo pastatytas B. Dvariono  baletas “Piršlybos”; jį Valstybės baletas rodė didelėse 1953 m. gastrolėse Monte Karle ir Londone. Intensyviai kurti jis pradėjo pasiekęs penktąjį  dešimtmetį. 1947 m.  pasirodė  simfonija e-moll, 1948 m. -  iškart  žanro  klasika tapęs, ir kitų šalių  smuikininkų  griežiamas  Koncertas smuikui ir orkestrui h-moll, vėliau du fortepijono bei valtornos koncertai. 1959 m. buvo pastatyta B.Dvariono opera “Dalia” (Jono Mackonio lib- retas pagal Balio Sruogos istorinę dramą “Apyaušrio dalia”).

          Kompozitorius sukūrė kūrinių fortepijonui solo, smuikui, taip pat violončelei, obojui,  fagotui ir fortepijonui, solo ir choro dainų, harmonizavo liaudies dainų chorui bei balsui su fortepijonu ir kita.

          Visa B. Dvariono kūryba yra iš tiesų persmelkta liaudies dainų dvasios, kuri ir suteikia didelio savitumo jo muzikos stiliui. Jį 1971 m. patsai kompozitorius yra apibūdinęs:

“Mano estetiniai idealai susiformavo XIX a. romantizmo aidų veikiami,aš tikiu muziko pašaukimu skleisti grožį, gėrį, harmoniją, auklėti žmogų, pakelti jį virš kasdienybės. Man rodos, klysta tie, kurie vadina tokias  pažiūras atitrū- kimu nuo laikmečio. Žmonijos gėrio idealai  daugelį  tūkstantmečių išliko tie  patys,  nepakitę: meilė, tiesa, laisvė, draugystė…  Tarnauti jiems - tai ne atsilikimas”.

 

Dr. Jonas Bruveris, Vilnius, 1997