Baltijos vėjo gaida

Mintys apie kompozitorių Balį Dvarioną

 

Daugybė nematomų gijų siejo to ypatingo žmogaus gyvenimo įvykius tarpu- savy,  juoba  jo  meną su  gimtąja  žeme, su liaudies viltimis, kovomis, lūkes-čiais. Kas pokario metais nedainavo „Vilnele, bėk į Viliją“? Vėliau „Oi, užkilokit vartelius“,  „Sūrus  sūrus  marių  vandenėlis“ irgi virto, galima sakyti, liaudies repertuaru. Kompozitoriaus  Balio  Dvariono Koncertas  smuikui, savo muzikos grožiu nė  trupučio  nėra nublankęs nuo  tų metų, kai  skambėjo po plačias šalis, garsindamas Lietuvos kultūrą. Prisimename ir  enciklopedijose galime pasiskaityti dar apie kitas  B. Dvariono  premijas, kitus simfoninius kūrinius ir operą „Dalia“,  žinome, kad jis  buvo pianistas  ir dirigentas, visapusiškai talentingas muzikas. B. Dvarionas – liaudies artistas, Konservatorijos profesorius.  Bet  enciklopedijose  neparašyta iš ko susideda vienintelis asmens gyvenimas, kokie dvasiniai syvai maitino, ugdė  būtent  kompozitoriaus individualybę ir kūrybą. Visko ir čia neišvardysi, tačiau kai ką pasekime.

Štai  to  smuiko  koncerto  antroji dalis – įstabus, nevaržytas lietuvių liaudies dainos išdainavimas. O jau J. Čiurlionytės 1938 m. „Lietuvių liaudies melodi- jų“ rinkinyje yra ta pati daina su nuoroda: „Užrašė Balys Dvarionas,1933 m.“. Savo ruožtu Jadvyga Čiurlionytė ir Balys Dvarionas – tai judviejų jaunystė muzikos  mieste Leipcige,  entuziastingas  nusiteikimas  gyventi  menui  ir  savo kraštui. O kam, kokių slaptų ketinimų vedami abu jauni pianistai lankė kompozicijos teorijos paskaitas?  – iš daug vėlesnių darbų  žinome  gyvenimo atsakymus, prasmingus muzikologijos ir kūrybos rezultatus.

Iš Leipcigo tada atėjo ir grupės lietuvių studentų (J. Gruodžio,  B. Dvariono ir kitų) griežtas atviras laiškas to meto Lietuvos vyriausybei, išjudinęs nors  da- lelės M. K. Čiurlionio muzikos palikimo leidybą. O B. Dvariono rankraščiuose išliko persirašyti kiti, dar ilgai neišspausdinti M. K. Čiurlionio kūriniai, kuriuos pianistas skambindavo, kaip ir savo vyresniojo bičiulio J. Gruodžio sonatą ar pjeses, įvairiose šalyse rodydamas lietuviškąją kūrybą. „J. Gruodžio asmenyje  mes  turime  pirmos eilės  europejinį kompozitorių, kurio kūryba ir mūsų muzika gali pasaulin eiti“, „būdamas lietuvių pianistu, be Čiurlionio neišsiversi.  Savo  subtilia  natūra  jis,  be  abejo, stovi greta kitų didžiųjų muzikų – romantikų“, – tai įsitikinusio, ne kartkartėm „duoklę atiduodančio“,  atlikėjo žodžiai. Susiformavo ir principinis nusistatymas, atsispindėjęs vėlesnėje B. Dvariono  dirigento  veikloje – nė  koncerto be lietuvių kompozitorių muzikos! Ši veikla prasidėjo vėlgi lyg nežymiai – nuo Kauno konservatorijos studentų orkestro. Ėmęsis jam vadovauti –  greta  pagrindinio  darbo, fortepijono dėstymo, - B. Dvarionas  augo  pats, ugdė būsimus, tokius reikalingus Lietuvai, orkestrantus... ir išugdė galų gale tris simfoninius orkestrus: radiofono, Viliaus miesto  (1939-1940 m.),  valstybinės  filharmonijos... Jis pirmąsyk padirigavo M. K. Čiurlionio „Jūrą“ ir J. Gruodžio  „Simfonines  variacijas“, populiarino Lietuvoje  didžiąsias  pasaulinės  kultūros  vertybes – J. S. Bacho, W. A. Mocarto, L. van Beethoveno, P. Čaikovskio, D. Šostakovičiaus veikalus, žinojo, kad „kultūrinio darbo baro negalima  niekada apleisti. Mums reikia dirbti, kurti kasdien, ne vien tik iškilmingų progų išvakarėse“.

Paties  Balio  Dvariono kūryba  suklestėjo iš pradžių  esmingai papildydama, paskui ir stelbdama jo  atlikėjišką veiklą.  O vis dėlto  ir paskutiniaisiais gyve- nimo  metais,  jau nepagydomai  sirgdamas, kankinamas rankų skausmų, B. Dvarionas dar dalyvauja Lietuvos  kamerinio  orkestro koncerte;  kelios  die- nos prieš mirtį tebeplanuoja lietuviškos muzikos koncertus... savo jaunystės Leipcige. Ir – laidotuvės Palangoje, kur tiek sukurta, prie Baltijos,  netoli gim- tosios Liepojos,  kur  kadaise  daugiavaikėje  muzikalioje vargonininko ir ins- trumentų meistro Dominyko Dvaranausko šeimoje prasidėjo  nelengvas įžy- miausio jaunėlio sūnaus kelias.

Muzika žmonėms – taip skambėtų jo gyvenimo credo. „Mano estetiniai  ide- alai susiformavo XIX a. romantizmo aidų veikiami, aš tikiu muzikos  pašauki- mu skleisti grožį, gėrį, harmoniją, auklėti žmogų, pakelti jį virš kasdienybės“, – rašė kompozitorius 1971 m., bene paskutiniame savo straipsnyje. <...>

Pateikęs puikios muzikos vaikams ir jaunimui įrašęs savąjį  iniciatoriaus var- dą į mūsų Filharmonijos istoriją, karštai rūpinęsis, kad Vilniuje viešai, aikštė- se  koncertuotų  pučiamųjų  orkestrai,  kad  vystytųsi  kamerinė muzika, kad grįžtų  į  užjūrius  nuklydę  kolegos  kompozitoriai,  kad mažėtų spragų visos respublikos kultūriniame gyvenime, kad Kaunas, Klaipėda,  Šiauliai,  Panevė- žys turėtų sukomplektuotus profesionalų simfoninius orkestrus – B. Dvario- nas liko visų pažinojusių atminty kaip neramus meno kovotojas, veikėjas tikra šio  žodžio  prasme. Nepažinoję  randa  jį tokį akademiko J. Gaudrimo parengtoje knygoje „Balys Dvarionas“. Ten,  paskutiniajame straipsnyje,  kūrėjas  diskrečiai  apibūdina  ir  savo  muzikos kryptį, siekius: „Yra autorių, kurie stimulų  kūrybai  ieško  grandioziniuose  epochos  reiškiniuose, lemtinguose kataklizmuose, visą planetą sukrečiančiuose įvykiuose. Jų rūstus talentas čia įžvelgia  epochos  bruožus.  Bet visos  šios laikmečio gijos septyniais kardais perveria ir pavienio žmogaus širdį. Sugebėsi kūryboje atspindėti bendraamžį – atspindėsi ir epochą. Nors ne visu ežero paviršiumi, nors kartais  ir nedideliu lašeliu, bet ir jame gali žaisti visos vaivorykštės spalvos. <...>

Koncertuojantis atlikėjas, pasaulinės muzikos literatūros žinovas,  fortepijo- no pedagogas,  kasdien  girdįs įvairių didžių autorių kūrybą – kaip jam siekti savito, originalaus braižo? Tai turėjo būti labai nelengva ir, atrodo, B. Dvarionas nė nesistengė būti į nieką panašus, pjaustyti savo dvasinį gyvenimą į dalis, nuo kurio nors būtinai atsiriboti. Tačiau iš kažkur, pro sumanymus ir  užsakymus, pro ūžiantį miestą, orkestrą, literatūrą, pro visokiausių reikalų sambrūzdį  blykstelėdavo  savita,  nepakartojama, sakytume, Baltijos vėjo gaida, kartkartėmis  lankanti  visą kūrėjo  kraštą. Tuose gūsiuose atpažįstame tikrą, būdingą  B. Dvariono  muziką,  dar sykį įsitikiname, kas ją iš esmės formavo: karšta piliečio ir menininko širdis, aiškios paskirties gairės, pasikliovimas nesugalvojamu, kitaip neišreiškiamu kūrybinės nuojautos blyksniu.

 

Prof. Vytautas Landsbergis