Rokas Valuntonis
Apie Čiurlionį, konkursus ir skambinimą fortepijonu...
Rokas Valuntonis – daugkartinis tarptautinių konkursų laureatas, 2011 metais užėmęs II-ąją vietą Tarptautiniame M. K. Čiurlionio konkurse. Dabar jis, ką tik pabaigęs magistrantūrą, jau turi slaptų ambicingų svajonių dėl ateities apie kurias užsimena tik miglotai. Tačiau, artėjant 2015 metams ir Tarptautiniam M. K. Čiurlionio konkursui, žymėsiančiam kompozitoriaus gimimo 140-metį, laureatas mielai dalinasi savo patirtimi.
– Rokai, kiek žinau tu gana dažnai atlieki M. K. Čiurlionio muziką. Gal gali papasakoti, koks jausmas ją atliekant, kokie džiaugsmai, iššūkiai?
– Na, visų pirma, Čiurlionis – vienas labiausiai pasižymėjusių Lietuvos kompozitorių. Jeigu rimtai – manau tai didelis dalykas, kad sudėtingu Lietuvai metu atsirado tokių žmonių kaip Čiurlionis ir daug kitų Lietuvos kompozitorių, kurie, nepaisant didžiulės Rusijos įtakos, vistiek bandė skleisti Lietuvos kultūrą, labai rimtai dirbo. Mane labai žavi toks didžiulis, labai nuoširdus atsidavimas ir pasišventimas, kai nesiekiama apčiuopiamos naudos dėl kažko; manau jų tikslas labai taurus. Čiurlionis yra vienas iš jų; jo gyvenimas nebuvo lengvas, bet jis visą laiką buvo atsidavęs, kame aš įžvelgiu didžiulį patriotizmą. Aš save taip pat laikau patriotu, kadangi išvažiavus kur nors turiu didelį norą sugrįžti, o kai grįžtu būna labai gera. Iš manęs net juokiasi, kad grįžtu iš Turkijos pailsėjęs ir taip įkvėpiu (pavaizduoja), ir taip aa...(iškvėpdamas šypsosi). Žinai, čia tokia drėgmė; Turkijoj sausa, o čia grįžti – ir tie miškai, ta drėgmė, asociacijos iš vaikystės - iškart jauti, kad čia yra namai. Ir aišku – lietuvių muzika ir Čiurlionis primena namus, tai, kas tavo, kas yra čia, kas yra labai artima, ir patriotizmo jausmą primena, ir ryžtą visą laiką kurti, kažką gero daryti. Grodamas aš visą laiką jaučiuosi, kad prisiliečiu prie labai aukštų tikslų ir bent kažkokiu tai mažu lašu prisidedu prie Lietuvos kultūros.
– O dabar įsivaizduok, kad nusikėlei į praeitį prieš tris metus kai ruošeisi konkursui ir stebi save iš šalies, gali skaityti savo mintis. Papasakok, ką tu galvojai, kodėl nusprendei ruoštis Čiurlionio konkursui?
– Tik trys metai praėjo? (nustebęs) Ne keturi? Aš galvojau keturi...
– 2015 bus keturi.
– Aa, tai tris metus atgal, reikia nukeliauti, tuoj, palauk... (mąsto). Kiek prisimenu, aš jau seniai buvau suplanavęs ruoštis ir dalyvauti.
– Kaip seniai?
– Na kai mes mokėmės Čiurlionkėj (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, 2007 m.), mes visi bėgome iš pamokų ir ėjome klausytis Čiurlionio konkurso. Grojo tada visi žinomiausi: ir Minkštimas, ir Januševičius, Laima Smolskaitė, Vyšniauskaitė Inga... Taip smagu buvo... Sėdim visi kaip profesoriai su programėlėm, susiraukę, žymimės, kas mūsų favoritai... Konkursas buvo labai smagus įvykis ir jo lygis, atrodė, nežemiškas lygis; labai sudėtingas konkursas, pats rimčiausias. Na ir aišku, pačiam taip pat įdomu, kažkoks azartas, adrenalinas pasiekti tokį lygį. Aš jau tuo metu žinojau, kad reikia ruoštis ir kryptingai po truputį ruošiausi. Tai, aišku, nėra kažkoks galutinis tikslas, bet, kadangi Lietuvoje tokių konkursų nėra tiek daug, norisi sudalyvauti.
– Gal kitąmet vėl dalyvausi?
– Dar nežinau, bet greičiausiai nedalyvausiu. Daug yra tų konkursų, kuriuose norisi sudalyvauti, o šiame išėjau į finalą, užėmiau garbingą poziciją, tai manau, kad reikia kažkur kitur mėginti.
– O kai sužinojai, kad laimėjai antrą vietą, kaip tu jauteisi, tikėjaisi, kad laimėsi?
– Ne, nelabai iš tikrųjų. Patekti į finalą irgi nesitikėjau. Konkursas buvo gan sudėtingas momentas: jo metu aš susirgau (peršalau), nervų buvo. Kažkaip labai nervinausi prieš pirmą turą, praktiškai net valgyti nieko negalėjau dieną prieš. Matyt tas nervinimasis kenkia imuninei sistemai, tai ir susirgau. Į antrą turą ėjau skambinti sirgdamas, su temperatūra, ir taip kvailai jaučiausi... Man kaip tik prieš einant į sceną apėmė pats didžiausias blogumas, žinai, būna toks ligos momentas, kai psichologinė saviįtaiga „aš nesergu, aš nesergu“ nebepadeda, ir būna vistik „aš sergu“. Temperatūra pakilo iki 38, niekaip negalėjau nustoti kosėti, kuteno gerklę, ir atsimenu kaip aš 308 klasėje užkulisiuose groju ir negaliu nustoti kosėti, ir atėjo Žvirblytė (dėstytoja), ir sako „na, kaip sekasi?“, o aš ten (pavaizduoja kaip kosėja, springdamas)...Tai gerai, kad konkurso programą pranešinėjo J. Pranaitytė, ji visąlaik turi kažkokių priemonių dėl balso. Atėjau pas ją, ji davė saują saldainių, aš juos visus į burną ir – į sceną. Tai žinai, groju ir kramtau tuos saldainius po vieną, pasiskaičiavęs, kad užtektų visam performansui... Taip apmaudu buvo, kad toks didžiulis gyvenime įvykis, o aš šitaip...Prisimenu dar tą vaizdą kaip groju, O muzika, ji reikalauja koncentracijos, kurią numušinėja silpnumas ir nervas... Na ir galvoju dabar – būtinai va taip reikėjo, taip sutapo, kad su temperatūra nei šioks nei toks išėjau ir pagrojau...
– O koks buvo jausmas groti su orkestru? Tada jau sveikesnis buvai?
– Taip, tada jau truputį pasveikau, turėjau porą dienų, pamiegojau 30 valandų, išsimiegojau, bet vistiek toks... Streso daug... Nežinau, gal būna stipresnių žmonių, man tai ta scena yra tokia atsakomybė... Šiaip viskas praėjo kaip per sapną. Paskui gal tik po kokios savaitės aš pradėjau suprasti, kas vyksta daugmaž.
– Žmonės dalinasi apie įvairius savo patyrimus prieš sceną, o tu fiziškai tą baimę, jaudulį jauti?
– Taip, jaučiu, aišku, labai stipriai. Mane būna ir pykina labai dažnai... Paskui susimąstau – taigi visą gyvenimą šitai darysiu, tai ką visą gyvenimą aš čia vemsiu prieš sceną? Kaip taip įmanoma? Aš tikrai manau, kad turi būti kažkoks sprendimas, nes kitaip galima nervus susigadinti.
– Ar jau suradai kažkokią išeitį?
– Aš vis ieškau. Radau tokį dalyką, kad nervai tiesiogiai proporcingai priklauso nuo to, kiek gerai tu esi pasiruošęs – jei esi puikiai pasiruošęs ir nusiteiki, kad visko gali būti, o priedu dar parepetuoji, kad visko gali būti, tas suteikia šiek tiek ramybės. Bet aš nesakau, kad galima visiškai ramiam eiti į sceną, nes atsakomybė prieš publiką, ji vistiek egzistuoja. Man daugiau jaudulio būna prieš koncertus negu prieš konkursus, nes konkursas - toks dalykas, kur tu pagroji, tave išmeta, ir kito klauso, o tu pagalvoji „na, ką padarysi“ ir toliau ruošiesi kitiems, (šypsosi), o prieš koncertus... Žmonės ateina, savo laiką tau skiria ir už bilietus susimoka ir taip paskui nesinori vakaro sugadint. O šiaip dėl scenos baimės – aš pastoviai kovoju, gal kažką atrasiu.
– Gal galėtum atskleisti savo nuomonę, kodėl tiems, kas yra jauni ir tikrai nori groti reikalingi konkursai (jei reikalingi)?
– Man atrodo, kad čia kaip į bėgius įvažiavus, paskui sunku išvažiuoti; dabar visiems (kuo jaunesnė karta, tuo labiau) atrodo, kad taip tiesiog yra ir viskas, neaišku dėl ko. Aišku, kad konkursai yra sukurti karjeros sumetimais: kažkur daugiau pasirodyti, būti pastebėtam. Dabar yra nelengva susirasti agentus, kurie tau organizuotų koncertus, o pačiam organizuotis sudėtinga. Šiaip iš esmės jie yra tam, kad turėtum kur pasirodyti. Tu groji groji ir jau turi ką pasakyti, o tada turi kur pasakyti. Kuo daugiau koncertų, tuo daugiau galimybių garsinti savo vardą, tapti žinomesniu; manau, tai yra tarpinė stotelė, jei nori, kad tavo darbas būtų gerai apmokamas. Aišku, jei į konkursus važiuoji tik kad visada laimėtum, manau nėra gerai, manau jie turėtų būti labiau kaip įrankis. Žinoma, ne visiems ir pasiseka laimėti, būna, kad pastoviai dalyvauja ir nieko nelaimi. Bet net šiuo atveju, manau, dalyvavimas yra naudingas, nes paskui jauti, kad kažką bandei daryti.
– Ar atsižvelgiant į Čiurlionio konkurso lygį ir mastą tu rekomenduotum jį lietuviams ir užsieniečiams?
– Tai aišku, kad rekomeduočiau. Lietuviams - tikrai visiems rekomenduočiau. Man kaip pianistui tai visada atrodė savaime suprantama ir net jokio klausimo nekilo - visada norėjau sudalyvauti ir sudalyvavau. Visų pirma – konkursas vyksta Lietuvoje, niekur nereikia važiuoti, visų antra – tai ne šiaip koks konkursas, o Čiurlionio vardo, kurio muziką mes žinome (ar bent jau turėtume žinoti) kaip groti.
– O svečiams iš kitų šalių?
– Ir svečiams iš kitų šalių. Aš esu tikrai nemažai pavažinėjęs po konkursus užsienyje, todėl galiu juos ir Lietuvoje vykstančius konkursus lyginti. Šitas konkursas mano galva yra toks: suorganizuota viskas labai gerai, orkestras groti finalui – geras, salės – geros, instrumentai – į Didžiąją salę Lietuvos muzikos akademijos salę buvo atvežta labai gera Yamaha, kiti instrumentai taip pat labai geri.
Aš nežinau, ko dar reikia geram konkursui... Aišku, dar reikia, kad premijos būtų geros, kokios jos ir yra. Rimtai, labai geras konkursas. Aš tai tokių panašių ir norėčiau surast, bet nelabai randu. Taip pat konkurso programa yra labai patogi – nei per didelė, nei per maža.
– Ko tu norėtum palinkėti tiems, kas pasiryš dalyvauti konkurse sekančiais metais?
– Palinkėčiau pamiršti visus konkursinius stereotipus, ir pasidaryti savo apmąstymų valandėlę - per pirmą turą 30-35 min. apmąstymų (šypsosi).
Nusiteikti taip, kad nereikia stengtis priblokšti kažko ar galvoti, kad reikia labai virtuoziškai ir bravūriškai pagroti, reikia pamiršti visas tas mintis ir tiesiog nuoširdžiai pagroti. Aš per paskutinį konkursą tiesiog nieko nesitikėjau ir grojau taip, kaip moku, kaip įsivaizduoju. Manau, kad reikia nuoširdumo, nes jo šiaip visuose konkursuose trūksta. Manau reikia paprasto priėjimo, ne noro priblokšti, bet noro pasidalinti savo idėja su kitais. Tikiu, kad tiek žiūrovams, tiek komisijai tai yra įdomiau ir net jeigu paskui nieko nelaimi, bent jau prieš save patį žinai, kad praleidai tą laiką prasmingai.
– Girdėjau, kad greitu metu kažkur ilgam išvyksti. Gal galėtum atskleisti paslaptį kur, pas ką, kodėl ir kuriam laikui?
– Matai, sunku dabar atskleist tą paslaptį, kadangi dar pats laukiu atsakymų. Oficialiai pareikšti, kad išvažiuoju aš negaliu, bet yra noras išvykti į Paryžių pas tokį profesorių Eugen Indjic. Jis yra A. Rubinstein'o mokinys, laimėjęs F. Chopin'o konkurso premiją, paskui A. Rubinstein'o konkursą. Noriu išmokti geriau groti Chopin'ą, nes jis nėra viena iš mano stipriųjų pusių.
– Tai gal planuoji dalyvauti F. Chopin'o konkurse?
– Nežinau, nežinau... Negaliu šito sakyti, neįsivaizduoju. Aišku, kad norėčiau, bet čia jau žiūrėsiu, kaip pavyks. Chopin'o muzika nėra mano stiprusis kozeris, bet labai man patinka. Nervina, kad nesigauna, tai ir važiuoju pasimokyti. Turėjau su minėtu profesoriumi pamokų, jis tikrai gerai moko.
– Labai ačiū tau, Rokai, už pokalbį. Linkiu didžiausios sėkmės!
– Ačiū.
Interviu ėmė Dana Podriabinkina-Kalytienė
