Petras Geniušas: „Čiurlionis yra labai svarbus“
2011-08-01

 

Rugsėjo viduryje į Vilniuje vyksiantį Tarptautinį M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą suvažiuos atlikėjai iš viso pasaulio. Kokią reikšmę konkursai atlieka jauno muziko gyvenime? Kuo išskirtinis žiuri narių darbas? Kas mums yra Čiurlionis? Apie tai kalbamės su konkurso žiuri nariu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi, garsiu pianistu Petru Geniušu. 

 

Jūs esate daugybės konkursų laureatas. Keletas aukščiausių apdovanojimų prestižiniuose pianistų konkursuose: II premija Pilaro Bayona’os pianistų konkurse Saragosoje 1989 m., I premija Y.C.A.A. Tarptautiniame pianistų konkurse Oberline ir III premija A.M.S.A. Pasauliniame pianistų konkurse Sinsinatyje 1991 m., I premija Palm Byčo Tarptautiniame kviestinių pianistų konkurse 1992 m. Ką muzikos atlikėjui reiškia konkursai?

 

Į šį reiškinį galima žiūrėti įvairiais aspektais. Viena vertus, konkursas suaktyvina jauno žmogaus darbą. Pianisto ruošimasis konkursui yra labai puikus stimulas. Kai aš pats ruošiausi konkursams ir kai mano studentai ruošiasi, kitaip pradedame dirbti. Stiprios konkurencijos ir pajėgių varžovų laukimas žmogų aktyvina. Čia visuomeninė pusė labai svarbi: groji ne tik tarp keturių sienų. Jaunam žmogui ypač reikia tokios kovos motyvacijos. Kita vertus, tai yra proga pianistui pasirodyti visuomenėje, nes konkursas turi sporto ir kovos elementą, todėl yra patrauklus publikai. Į jauno žmogaus koncertą gal niekas neateitų, o dalyvaujant konkurse susirenka nemaža auditorija. Tai didžiulė koncertinė viešo grojimo patirtis. Muzikas gauna iniciaciją – pagroja prieš grupę stiprių profesionalų, žiuri narių. Kiekvienas toks įvykis – tai svarbus pianisto kelio etapas. O jei laimima – dar geriau. Tuomet atsidaro tam tikros durelės. Negalima sakyti, kad atsidaro visos pasaulio durys, bet pereinama į kitą lygį.

 

Jūs esate M. K. Čiurlionio konkurso žiuri narys. Kaip į konkursą galima būtų pažvelgti šiuo aspektu?

 

Tai labai įdomus darbas. Būdamas studentu aš galvojau, kad neįmanoma tiek išsėdėti ir išklausyti. Bet dabar požiūris pasikeitė, nes ėmiau tai suvokti profesionaliai. Klausai ne šiaip sau, bet rašai sau pačiam diagnozę, lygini, stengiesi nepadaryti klaidų kaip žiuri narys, kaip teisėjas. Tai kitoks darbas, nei šiaip atsisėsti ir išklausyti, tarkim, 7 valandas muzikos per dieną. Tai būtų labai keblu. O konkurse – visai kas kita. Šiuo atveju Čiurlionio konkursas yra toks, kaip ir kiti konkursai.

 

O pats M. K. Čiurlionis Jūsų kūrybinėje biografijoje užima tam tikrą vietą?

 

Aš manau, kad kiekvieno lietuvio menininko biografijoje Čiurlionis užima tam tikrą vietą. Aš ir su Čiurlionio konkursu esu susijęs, ir Čiurlionio gatvėje gyvenu, Čiurlionio menų gimnaziją baigiau, esu įrašęs dvi Čiurlionio muzikos kompaktines plokšteles, daug koncertų, turiu improvizacinę programą „M. K. Čiurlionis ir jo amžininkai“ su Vladimiru Čekasinu. Be abejo, man Čiurlionis labai svarbus ir simboline prasme. Svarbi jo pozicija, gana koncentruotai parodanti, kad ne materialinės vertybės svarbiausia. Jo gyvenimas buvo labai nesaldus, o vertybių sistema labai stipri. Čiurlionio gyvenimas – tai pavyzdys, kad menininkas negauna atlygio. Čiurlionis buvo vargšas, bet, nepaisant to, turėjo begalinę stiprybę tarnauti menui tokiomis nepalankiomis sąlygomis. Mes skundžiamės, verkšlename, kad Lietuvoje blogai, kad okupaciją išgyvenome, esame nuskriausti. Bet Čiurlionio laikais Vilnius buvo kitoks: jo koncertai, nepasiruošusi jo meno priimti publika... Iš išorės  tai buvo varganas lygis, nepaisant kurio jis išlaikė labai turtingą vidinį pasaulį. Dėl to jis yra svarbus.

 

O jūsų paties kelias: tai, kad Jūs esate kilęs iš menininkų šeimos, buvo lemtingas postūmis gyvenime? Kaip jūs tapote muziku?

 

Tiesiog kažkaip tapau ir tiek. Kadangi mano tėvas muzikantas, o mama dailininkė, baigusi muzikos mokyklą, labai neblogai grojo fortepijonu. Aš irgi iš pradžių norėjau būti dailininku. Kažkaip nusvėrė muzikinė pusė, kai reikėjo apsispręsti, ar eiti dailininko, ar muziko keliu. Pasirinkau muziką.

 

Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Kaip žiūrite į jaunąją pianistų kartą?

 

Mano požiūris į jaunąją pianistų kartą išreiškiamas ne dviem žodžiais, o mano visu darbu su jais. Tai labai detalizuotas dalykas. Kiekvienas studentas kiekvieną dieną yra kitoks. Aš tuo užsiimu betarpiškai, todėl apibendrintai pasakyti, kad blogai ar gerai žiūriu į jaunąją kartą, būtų netiesa. Aš jaučiu, kad turiu jiems ką pasakyti ir kita vertus, jie man taip pat įdomūs.

 

O gal galima būtų pasmalsauti, iš ko susideda Jūsų kaip muzikanto dienotvarkė?

 

Aš groju, užsiimu muzika. Groju ir tai, ką reikia, ir tai, ko nereikia, sau. Man muzika reikalinga kaip gyvybinis oras. Todėl užsiimu ja ir kaip profesionalas, ir kaip mėgėjas. Klausau labai daug įvairios muzikos. Grojimas, klausymas, vėl grojimas. Aišku, sezono metu dar yra mokiniai, dėstymas. O dėl poilsio – niekada ilgai nesiilsiu.

 

Linkime sėkmės ir gražių muzikavimo akimirkų.

 

 

Tarptautinių kultūros programų centro informacija