M.K. Čiurlionis
"Ramybė" 1903 / 4, Varšuva
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) buvo įžymiausias lietuvių kūryboje muzikas kompozitorius ir tarptautinės reikšmės dailininkas tapytojas. Jo simbolistinis muzikinis konceptualizmas, išreikštas tapybinių sonatų ir preliudų-fugų cikluose, tebėra ligi šiol unikalus dailės meno reiškinys.
Didžiausioji ir turtingiausioji Čiurlionio muzikos palikimo dalis, tai jo kūriniai fortepijonui. Per 10-12 metų, nuo pirmosios studijinės sonatos iki paskutiniosios vasaros preliudų ir Fugos b-moll Čiurlionis nuėjo nepaprastą atradimų kelią. Romantizmo dvasia ir archetipiški tautiniai pasaulio girdėjimo bruožai buvo ta pradinė erdvė, iš kurios kompozitorius plėtojo kondensuotą ekspresionistinę , skaidrią neoklasicistinę ir simboliškai konstruktyvistinę kryptis į Naująją muziką. (Tokia buvo jo laikų, jo lietuviškos ir lenkiškos aplinkos 20 a. pradžioje, samprata). Dirbo nepaprastai intensyviai, paliko lauką brandžių ir dar brendusių vaisių, o tarp jų – ne vieną dešimtį tikrų fortepijono literatūros šedevrų.
Iš kompozitoriaus biografijos žinotina: 1899 m. jis baigė Varšuvos Muzikos institute arba konservatorijoje prof. Noskovskio klasę gaudamas būtent kompozicijos specialybės diplomą (už kantatą „De profundis“); toliau tobulinosi Leipcigo Aukštojoje muzikos mokykloje pas garsius vokiečių pedagogus: kompozicijos ir orkestruotės profesorių Karlą Reinekę bei kontrapunkto žinovą prof. Salomoną Jadasoną, baigė su atitinkamu kvalifikacijos pažymėjimu 1902 m. vasarą. Po to mokėsi dailės, tapė, dalyvavo parodose Varšuvoje, Vilniuje, Peterburge, pragyvenimui užsidirbdamas iš privačių muzikos pamokų. Yra sukūręs reikšmingų simfoninių (poemos „Miške“, 1901 m., ir „Jūra“, 1907 m.) bei chorinių kūrinių. Kurį laiką vadovavo lietuvių chorams Varšuvoje ir Vilniuje, pasirodydavo koncertuose kaip dirigentas ir pianistas. Buvo vienas Lietuvių dailės draugijos Vilniuje steigėjų, inicijavo joje muzikos sekciją ir pirmąjį lietuvių kompozitorių konkursą. Buvo užsimojęs ir pradėjęs kurti lietuvišką nacionalinę operą, kuriai eskizavo ir būsimą scenografiją. Reiškėsi kaip publicistas, rašantis lietuvių dainuojamosios tautosakos ir tautodailės, nacionalinio kultūros gyvenimo klausimais. Per tą neilgą laiką, kurį likimas jam buvo skyręs, Čiurlionis blykstelėjo kaip vienas ryškiausių lietuviškojo tautinio sąjūdžio šviesulių.
Prof. Vytautas Landsbergis