IPMC.LT

Gimė Kaune. Tėvui anksti mirus, prieš 2-ojo pasaulinio karo pabaigą išsikraustė su motina į Vokietiją, po keleto metų emigravo į Kanadą.

 

Kartu su vokiečių ir prancūzų literatūra, dešimt metų mokėsi fortepijono, studijavo Toronto universiteto konservatorijoje, kur gavo koncertuojančios pianistės diplomą, taip pat aukščiausiu įvertinimu baigė garsios dainininkės Irenes Jessner dainavimo klasę. Debiutavo su grafienės vaidmeniu Mozart’o operoje „Le Nozze di Figaro“ Stratforde, Kanadoje. Šio debiuto pasisekimas buvo toks didelis, kad Lilija Šukytė gavo sutartį New York Metropolitan operoje, kur po dviejų metų jau dainavo savo srities didžiuosius vaidmenis, tokius kaip Violeta, Nedda, Pamina, Micaëla ir Euridice. Tuometinis Bavarijos valstybinės operos intendantas, Dr. Günter Rennert, ją angažavo 1969-aisiais metais „Così fan tutte“ premjerai Müncheno operos festivalio atidarymui. Po to Lilija Šukytė buvo nuolat kviečiama dainuoti Bavarijos valstybinėje operoje. 1981-ųjų metų vasario mėnesį Bavarijos kultūros ministerija jai suteikė „Kammersängerin“ titulą.

 

Prasilaužti į tarptautinį dainininkuų elitą jai pavyko 1972-aisiais metais, kai Miuncheno olimpiados proga pas žymųjį Korėjos kompozitorių Isang Yun buvo užsakyta opera „Sim Tjong“, kurios pasaulinėje premjeroje Lilija Šukytė atliko pagrindinį Sim Tjong vaidmenį sužavėdama tiek publiką, tiek spaudos kritikus savo nepaprasta balso kokybe ir stebėtinai užtikrintu pasirodymu. Nuo to laiko ji yra pagarsėjusi visų pirma kaip lyrinė W. A. Mozart’o ir R. Strauss’o interpretatorė, yra gastroliavusi daugybėje miestų, tiek Vokietijoje, tiek visame pasaulyje. Paminėtini yra pasirodymai Mozart’o „Così fan tutte“ ir „Le Nozze di Figaro“ diriguojant profesoriui Karlui Böhmui karališkoje operoje Covent Garden Londone ir Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene, taip pat Strauss’o „Daphne“ premjeroje Miunchene diriguojant profesoriui Wolfgangui Sawallischui.

 

Kaip oratorijos dainininkė Lilija Šukytė pasižymėjo visų pirma profesoriaus Karlo Richterio vadovaujamuose atlikimuose. Šis buvo ją angažavęs ir Miuncheno Bacho choro ir orkestro gastrolėms Japonijoje 1981-ųjų metų gegužės mėnesį, kurių jis jau nesulaukė.

 

Ypatingą dėmesį ir meilę Lilija Šukytė skiria dainos menui. Kritikai yra palankiai įvertinę jos tartį ir tikslų stilių, šiltą, lyrinį balso skambesį, kuris ir aukštame diapazone niekomet neskamba aštriai, jos santūriai jausmingą interpretaciją, kuriai nestinga dramatinio mosto.

 

1985-aisiais metais Lilija Šukytė buvo pakviesta tapti dainavimo profesore muzikos akademijoje Grace, 1995-aisiais metais – dainavimo profesore muzikos akademijoe Mocarteume Zalcburge (1998-aisiais metais ji tapo universiteto profesore, kai akademija persiorganizavo į universitetą Mozarteum Salzburg). Ji yra vedusi daug meistriškumo kursų, tarp kurių Toronte, Utah universitete Amerikoj, kasmet nuo 1997-ųjų iki 2007-ųjų metų tarptautinė vasaros akademija Mocarteum, nuo 2006-ųjų iki 2008-ųjų metų Schloss Laubach Vokietijoje.

 

Lilija Šukytė yra daug kartų kviesta dirbti vertinimo komisijos nare garsiuose tarptautiniuose dainavimo konkursuose, tarp kurių Pfitzner konkursas, Belvedere, Ferrucio Tagliavini, „Jugend Musiziert“, „Gradus ad Parnasum“, ir tarptautinis Mozarto konkursas Zalcburge.

 

Lietuvoje Lilija Šukytė pasirodė su koncertais 1989-aisiais ir 1990-aisiais metais, vedė meistriškumo kursus. Palangoje 1991-aisiais metais ir Nidoje nuo 1992-ųjų iki 1994-ųjų metų. Tarptautiniame kamerino dainavimo konkurse „Beatričė“ 2011-aisiais metais Vilniuje ji buvo vertinimo komisijos pirmininkė, Mykolo Kleopo Oginskio festivalyje-konkurse 2015-aisiais metais Rietave buvo vertinimo komisijos narė.