top of page

Genujoje gimė Paganini, o Heifetzas - Vilniuje

 

Didžiųjų žmonių pėdsakai, jų asmenybės aura iškelia ir tas vietas, kurios susijusios su šių asmenybių veikla, biografija. Nors žavimės Zalcburgo senamiesčiu, vis dėlto Zalcburgas - visų pirma Mozarto miestas. Kad ir kokia nuostabi būtų Genujos apylinkių gamta, kiekvienas muzikas žino – visų pirma tai Paganinio miestas.

O Vilnius? Vilniuje XX a. pradžioje gimė ir buvo pastebėtas smuiko genijus, vėliau tapęs pasaulio, žmonijos nuosavybe. Vilniuje gimė Jascha Heifetzas!

Paganinio revoliucija smuiko technikos mene suformavo virtuozinį muzikos stilių, kituose žanruose įtvirtintą didžiojo smuikininko sekėjų Liszto, Schumanno. Paganinio romantinio virtuoziškumo paveiktas XX a. iškėlė visą absoliučiai techniškai tobulai griežusių smuikininkų plejadą – Jascha Heifetzas, Yehudi Menuhinas, Davidas Oistrachas, Fritzas Keisleris...

Visame pasaulyje pripažintas, ryškiausias, tobuliausiai griežęs Jascha Heifetzas. Jis mokėjo koncertuoti dvasios energiją, akimirkoje išgyveno amžinybę. O su juo ir klausytojai patyrė tą laimę. Tokių genijų gal apskritai tėra keletas. Paganini ir Heifetzas smuiko mene. Mozartas – apskritai muzikoje. Tik nei Paganinio, nei Mozarto mes jau niekada nebepamatysime. O štai Heifetzo stebuklu galime ir patys įsitikinti gausiai užfiksuotuose įrašuose, filmuotoje medžiagoje, nuotraukose. Deja, labai išsamiai fiksuotas ir nuodugniai tyrinėtas gyvenimas turi skaudžiai baltų dėmių – Vilniaus periodas, Jaschos vaikystė mažiausiai tyrinėta, mažiausiai faktų apie ją žinoma. Maironio gatvės 27-ajame name prabėgo smuikininko vaikystė, senamiestyje yra mokyklos pastatas, kurioje buvo pastebėtas jo talentas.

Ir tik nuo mūsų, šio miesto gyventojų, labiausiai priklauo, kiek esame pajėgūs suvokti, įvertinti ir įprasminti keistą likimo lemtą faktą – čia, mūsų mieste, Vilniuje, amžiaus pradžioje gimė didysis pasaulio smuikininkas Jascha Heifetzas.

Tad šiandieninis 100-ųjų Jaschos Heifetzo gimimo metinių paminėjimas tebūna tas pirmasis žingsnis sutapatinant didįjį smuikininką su mūsų miesto kultūra. Ir norisi tikėti, kad ateityje Heifetzo atminimas Vilniuje puoselės tradicijas, kurios išaukštins Lietuvos sostinę kaip vieną pasaulio miestų, įamžinančių smuiko genijų.

                                                                                                 

Profesorius Saulius Sondeckis

 

Tekstas iš leidinio "Vilniaus smuiko dienos Jaschai Heifetzui atminti - 100-osiosms smuikininko gimimo metinėms"

 

Vilnietis, įkopęs į pasaulio smuikininkų Olimpą

 

1909 m. Vilniuje koncertavo Peterburgo konservatorijos smuiko klasės profesorius Joanesas Nalbandianas (žr. J. Gaudrimas, „Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos“, It., p. 48). Pasak ano meto periodikos, pasirodymas turėjo didžiulį pasisekimą, tačiau recenzijose nepaminėta, kad svečias, grįždamas į imperijos sostinę, išsivežė... aštuonerių metų berniuką.

Kai Nalbandianas, ilgametė garsiojo smuiko pedagogo Leopoldo Auerio dešinioji ranka, viešėdamas Lietuvoje, susitiko su kitu buvusiu Auerio studentu – Vilniaus muzikos mokyklos smuiko dėstytoju Ilja Malkinu, šis pakvietė jį pasiklausyti, kaip griežia geriausias ir jauniausias jo mokinys. Įspūdis, kurį peterburgiečiui padarė vaikas, buvo toks ryškus, kad svečias kategoriškai pareiškė jį pasiimsiąs į sostinę. 1962 m. Jerevane išėjusioje knygoje apie Nalbandianą G. Gevorkianas cituoja profesoriaus pasakojimą: „Tokio talentingo berniuko negalima palikti provincijoje, - kalbėjau I. Malkinui. – Pasižadu jam dėstyti, kaip man dėstė pats Aueris, ir garantuoju, kad jis netrukus taps garsenybe. Ilgai kalbėjausi su Malkinu, dvigubai ilgiau su berniuko tėvu, ir galiausiai man vis dėlto pavyko juos įtikinti“.

Mokinio vardas buvo Josifas. Profesorius žinojo, kad jis – vietos orkestre griežusio neturtingo smuikininko Ruvimo Cheifeco sūnus – gimė Vilniuje 1901 m. vasario 2 d. (pagal senąjį kalendorių sausio 20 d.). Tėvo prižiūrimas, jis pirmą kartą paėmė smuiką į rankas būdamas vos trejų metų ir jau netrukus nustebino aplinkinius pavydėtinai geru vaikiškų dainelių intonavimu, dainingu „instrumento“ skambėjimu. Po dvejų metų jis tapo I. Malkino mokiniu Vilniaus muzikos mokykloje, o dar po dvejų Kaune (?) surengtame viešame koncerte jau sėkmingai atliko F. Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll op. 64 ir pakerėjo klausytojus labai gražiu garsu, griežimo ekspresyvumu, anaiptol ne vaikiška technika. Kiek vėliau Josifas didelį pasisekimą turėjo ir gimtajame Vilniuje, o dar po metų, kaip jau minėta, griežimu apstulbino J. Nalbandianą. (Užbėgdamas už akių pažymėsiu, jog pranašystė, kad berniukas bemat išgarsės, išsipildė. Tačiau kas pasakys, ar profesorius būtų ėmęsis globoti vaiką, jeigu būtų žinojęs, kokias nemuzikines problemas jam reikės spręsti, kiek nemalonių biurokratinių formalumų turės įveikti, kad jis galėtų mokytis Peterburgo konservatorijoje?)

Malkinas šiaip ne taip sutiko „atiduoti“ savo geriausią auklėtinį. Tačiau berniuko tėvas pareiškė vyksiąs kartu. Profesorius neprieštaravo. Peterburgo konservatorijos direktorius Aleksandras Glazunovas – garsus kompozitorius, baleto „Raimonda“ ir daugelio kitų puikių kūrinių autorius – pasiklausęs, kaip berniukas groja, sutiko jį priimti, bet tik išimties tvarka: pagal Rusijos ano meto įstatymus žydams buvo uždrausta gyventi sostinėje. „Tokiam reto talento vaikui, aišku, leisime mokytis, tačiau kaip įteisinti tėvo apgyvendinimą Peterburge?“ – klausė jis. Galiausiai buvo rastas saliamoniškas sprendimas: Ruvimas taip pat oficialiai buvo įregistruotas į konservatorijos studentus, nors daug kas žinojo, kad jis ne studijuoja, o kruopščiai tvarko sūnaus buities reikalus. Šias pareigas tėvas ėjo daug metų, net tada, kai jaunasis smuikininkas daugelyje šalių jau buvo pripažintas labai aukšto lygio menininku ir gaudavo solidžius honorarus.

1911 m. balandžio 30 d. įvyko pirmasis jaunojo smuikininko viešas pasirodymas Peterburge. Simfoninio koncerto, kuriam dirigavo A. Glazunovas, publika jaunąjį solistą palydėjo karštomis ovacijomis. Netrukus Josifas Odesoje po atviru dangumi griežė 25 tūkstančiams klausytojų. Plojimai buvo tokie audringi, kad dešimtmetį solistą į viešbutį savo karieta pagarbiai parvežė pats miesto policijos viršininkas...

Dėstyti berniukui ėmėsi L. Aueris ir jo klasėje Cheifecas mokėsi beveik šešerius metus. Tiesa, per tą laiką studento koncertai vyko šimtyse miestų, taip pat užsienyje. 1912 gegužės 24 d. Berlyne jis griežė su garsiuoju Filharmonijos orkestru, kuriam tą vakarą dirigavo Vasilijus Safonovas, o rugsėjo 28 d. – didysis Arthuras Nikischas. Nuo šios išvykos į užsienį Josifas Cheifecas tapo Jascha Heifetzu ir juo liko iki pat mirties. (Dėl šios metamorfozės labai sielojosi pagyvenę smuikininko tautiečiai, buvę jo kaimynai Vilniuje, nes viena iš jidiš kalbos „cheifec“ prasmių – vertingas daiktas, brangenybė, o jie savo vunderkindą labai mylėjo, brangino, juo pagrįstai didžiavosi.)

Tais pačiais metais J. Heifetzas koncertavo Hamburge, Dresdene, Prahoje ir kituose žymiuose Europos kultūros centruose, iš viso 15 kartų. 1913-aisiais jo meistriškumu žavėjosi Leipcigo ir Vienos (čia orkestrams dirigavo V. Safonovas) muzikinė visuomenė, po to ne kartą griežė Peterburge, Ukrainos ir Baltarusijos miestuose. Būdamas dvylikos metų, jaunuolis labai įspūdingai atlikdavo P. Čaikovskio, H. W. Ernsto, M. Brucho koncertus, virtuozines N. Paganinio, P. Sarasato, F. Kreislerio pjeses, taip pat filosofinės pajautos reikalaujančius J. S. Bacho kūrinius, stebindamas klausytojus ir recenzentus garso sodrumu bei grožiu, frazavimo lankstumu, techniniu virtuožiškumu, girežimo lengvumu, skoningumu ir artistiškumu – tuo, ką savo mokiniams diegė L. Aueris.

Kada gi vaikinas, tiek daug koncertuodamas, mokėsi? Matyt, jau tada gerai mokėjo planuoti savo laiką. O galbūt jam griežtai vadovavo tėvas? Aueris savo atsiminimuose rašė, kad Jascha niekada neateidavo į pamoką nepasiruošęs. Negana to, konservatorijoje išmoko profesionalo lygiu griežti altu ir skambinti fortepijonu, įgijo elementarių grojimo daugeliu kitų orkestro instrumentų įgūdžių, studentų orkestre mėgo griežti šiandien su pirmasiais, o rytoj su antraisiais smuikais, griežė daug kamerinės muzikos, sėkmingai lankė kompozicijos pamokas, mokėsi kalbų.

Kaip pakeldavo tokį krūvį, niekas nežino. O prityrę muzikos įrašų kolekcininkai pažymi dar vieną fenomenalų Heifetzo bruožą. Per kelis dešimtmečius visiškai nepasikeitė jo griežimo lygis ir charakteris: įrašo, padaryto Jungtinėse Valstijose 1917 m. (ir po to restauruoto), net labai įgudę specialistai beveik negali atskirti nuo plokštelės, įrašytos, kai smuikininkui buvo 60 metų. Ar esama kitų panašių atvejų?

1913 m. Heifetzas vasarojo Vilniuje, kelis kartus koncertavo. Po to savo gimtojo miesto, atrodo, nebematė. 1916 m. L. Auerio mokiniai, profesoriaus vadovaujami, garstroliavo Skandinavijos šalyse, ir tuo, matyt, baigėsi Jaschos studijos. 1917 m., pasirašęs sutartį dėl ilgų gastrolių Jungtinėse Valstijose, ten apsigyveno visam laikui. Tų pačių metų spalio 27 d. įvyko vaikino debiutas garsiausioje JAV koncertų salėje „Carnegie Hall“. Pasisekimas buvo toks didelis, kad jį vienas per kitą ėmė kviesti įtakingiausi impresarijai, prestižiškiausios įvairių šalių koncertų salės. 1920 m. jis koncertavo Anglijoje, po metų Australijoje, 1923 m. Azijos šalyse, kiek vėliau Lotynų Amerikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Afišos visur skelbė griešiant įžymųjį Amerikos smuikininką.

1934 m. įvyko virtuozo gastrolės Sovietų Sąjungoje. Biografai pabrėžia, kad, važiuodamas į Maskvą iš Vakarų Europos, smuikninkas kategoriškai atmetė finansiniu požiūriu palankius kvietimus koncertuoti rudojo maro užlietoje Vokietijoje. Įdomūs buvo svečio iš JAV susitikimai su dviejų didžiausių SSRS konservatorijų – Maskvos ir Sankt-Peterburgo – pedagogais ir studentais, kuriems jis mielai taisyklinga rusų kalba atsakinėjo į klausimus, nešykštėjo metodinių patarimų, kalbėjo apie interpretavimo niuansus ir skirtingus variantus.

Siaučiant Antrajam pasauliniam karui, J. Heifetzas, kaip ir kiti įžymūs JAV menininkai, šimtus kartų griežė savo šalies kareiviams ir karininkams, sužeistiesiems bei karo invalidams – Havajų salose, Guame, Naujojoje Kaledonijoje, Fidžyje, vėliau ir Pietų bei Vakarų Europoje.

Būdamas beveik 50 metų, smuikininkas susilaužė šlaunikaulį ir po to jau niekada taip intensyviai nebekoncertavo (taip pat nustojo žaidęs tenisą, kurį, gyvendamas JAV, labai mėgo). Po keliolikos metų vieši jo pasirodymai tapo retenybe. 1962 m. Heifetzas koncertavo vos 6 kartus, o per savo 70-ojo gimtadienio minėjimą pagriežė tik kelias miniatiūras. Dar po pusantrų metų, 1972 m. spalio 23 d., Los Andžele įvyko paskutinis jau legenda tapusio smuikininko viešas koncertas.

Daugelis žinovų dešimtmečiais liaupsino J. Heifetzą kaip neprilystamą virtuozą ir didžiulio, labai įvairaus repertuaro atlikėją (esama 170 įvairiais metais padarytų J. Heifetzo įrašų, apimančių kone visą smuiko repertuarą), gyrė jo reto grožio svajingas kantilenas, niuansavimo įvairovę, gebėjimą išryškinti subtiliausius net itin sunkių techniniu požiūriu pasažų arba neįprastų sąskambių niuansus.

Knygoje „Con spirito“ (Miunchenas, 1969) radau tokią pastraipą: „Po Heifetzo debiuto Londone rašytojas Bernardas Shaw, daug rašęs apie muziką, įspėjo jauną smuikininką: „Pasaulyje neturi būti nieko visiškai tobulo, priešingu atveju dievai ims pavyduliauti. Ar negalėtumėte kas vakarą, prieš eidamas gulti, sugroti bent vieną klaidingą pasažą?“

Bet buvo nemažai kritikų, kurie plūdo jį už žavėjimąsi fenomenalia technika, už kai kurių opusų atlikimą neleistinai, pasak jų, sparčiais tempais. Kadangi smuikininkas grieždamas niekada nerodė savo emocijų, JAV spaudoje prigijo menininkui nelabai maloni iš kortuotojų leksikono paimta pravardė „pokerface“ (geri pokerininkai stengiasi, kad iš jų veido išraiškos nebūtų galima spręsti – geros ar blogos jų rankose kortos).

Tiems, kurie didįjį smuikininką kaltino šaltumu ir nejausmingumu, savo knygoje „Mano pirmieji 79 metai“ (1999 m.) įdomiai atsakė bene įžymiausias iš nūnai gyvenančių smuikininkų Isaacas Sternas: „Nuostabiausia, kad Heifetzas, net grieždamas pasiutusiu tempu, niekada nežalodavo, nevulgarindavo muzikos. Jis uraganinio vėjo greičiu grodamas, apgalvotai kontroliuodavo kiekvieną natą, kiekvieną frazę. Kreisleris, Milsteinas, Oistrachas ir jis buvo vieni iš labai nedaugelio smuiko grandų, kuriems grojant horizontalią melodijos liniją taip pat būdavo girdėti ir vertikalūs akordai, harmonija. Toks unikalus meistriškumas būdingas tik tiems, kurie pasižymi fenomenalia muzikine klausa ir itin tobula abiejų rankų technika“. I. Sternas, daug metų bendradarbiavęs su devyniolika metų už jį vyresniu Heifetzu, geranoriškai ir sąmoningai apibūdina vyresniojo kolegos grojimo specifiką ir nelengvą charakterį.

Ne paslaptis, kad J. Heifetzas, kurį daug kas laikė didžiausiu XX a. smuikininku, daug kuo prilygusiu N. Paganiniui, kartu neabejotinai buvo keistuolis, kurio dažnai nesuprasdavo net jo artimiausi bičiuliai. Pavyzdžiui, net korifėjams Y. Menuhinui ir I. Sternui nepavyko jo įtikinti, kad, su modernios technikos pagalba be kito solisto įrašydamas į plokštelę abi J. S. Bacho Koncerto dviem smuikams ir orkestrui d-moll, BWV 1043, solines partijas, jis ne praturtino, o nuskurdino šią genialią muziką. Prityrę kritikai teigė, kad W. A. Mozarto ir L. Van Beethoveno koncertus ir sonatas J. Heifetzas girežė ne taip, kaip buvo įprasta Europoje iki jo. Geriau? Blogiau? Į šiuos klausimus kiekvienas atsakydavo savaip. Daugelyje vadovėlių parašyta, kad tą be galo vertingą repertuaro dalį jis atlikdavo visai kitaip negu pirmtakai ir amžininkai.

O štai solidaus žinovo nuomonė: „Nepažymėti daugelio svarių J. Heifetzo nuopelnų smuiko meno plėtojimui būtų neleistina nuodėmė, - rašo autoritetingas akademikas, muzikos įrašų koekcininkas J. W. Hartnackas knygoje „Didieji mūsų laikų smuikininkai“ (Ciurichas, 1993). – Trims P. Čaikovskio Koncerto D-dur, op. 35 (didysis Aueris teigė, kad pagroti jo esą neįmanoma), įrašams, kuriuos J. Heifetzas tarp 1925 ir 1935 m. padarė su geriausiais JAV ir Vakarų Europos orkestrais, manyčiau, nėra lygiaverčių ir XX a. pabaigoje. Kitos neprilygstamo meninio lygio jo interpretacinio meno viršūnės – H. Vieuxtempso 4-ojo koncerto d-moll, op.31, ir E. Lalo „Ispaniškosios simfonijos“ d-moll, op. 21, atlikimas, su kuriuo, mano supratimu, joks kitas negali konkuruoti. Bet absoliuti šio „XX a. Paganinio muzikinės veiklos kulminacija – jos vertės nė nemėgino nuginčyti net tie, kurie jo nemėgo, - tai C. Saint-Saenso Introdukcijos ir Rondo capriccioso, op. 28, įrašas, kurį Heifetzas atliko su Londono karališkuoju simfoniniu orkestru 1936-aisiais. Ryškesnio atlikimo, esu tikras, autorius (dedikuodamas kūrinį P. de Sarasatui) net nesvajojo“.

Hartnackas visiškai nesutinka su tais, kurie pasigenda Heifetzo įgrojimuose inteligentiškumo. „Bet aristokratišku, - rašo jis, - jo griežimo nepavadinčiau“.

Jaschos Heifetzo gyvenimo ruduo buvo liūdnas. Maestrissimo (tai Hartnacko epitetas) savo amžių, susipykęs su giminėmis, baigė Kalifornijoje, vienišas, name, jo nurodymu aptvertame aklina tvora. Viršutiniu jos kraštu ėjo spygliuota viela, kuria tekėjo aukštos įtampos elektros srovė. Pasak tarno, jis daug grieždavo savo brangiais smuikais net paskutiniais gyvenimo metais. At tai tiesa, niekas nežino.

Menininkas mirė 1987 gruodžio 11 d.

 

                                                                                                           

Julius Finkelšteinas

 

Tekstas iš leidinio "Vilniaus smuiko dienos Jaschai Heifetzui atminti - 100-osiosms smuikininko gimimo metinėms"

 

Smuiko legendos pėdomis

 

Pasaulyje godžiai gaudomi prisiminimai apie Vilniuje gimusį didį XX amžiaus smuikininką litvaką Jašą Heifecą. Geriau už bet ką kitą jį pažinojusi maestro mokinė ir bendražygė Aikė Agus atvyksta į Kristupo vasaros festivalį, kad koncerte kartu su smuikininku Martynu Švėgžda primintų savo mokytoją.

A.Agus pirmą kartą Vilniuje lankėsi pernai, pristatydama naują JAV režisieriaus Piterio Roseno dokumentinį filmą „Dieviškasis smuikininkas Jaša Heifecas“ („God‘s Fiddler Jasha Heifetz“). Tada ji surengė ir koncertą, dalijosi prisiminimais apie savo mokytoją bei įkvėpėją.

A.Agus su J.Heifecu siejo 17 bičiulystės ir bendradarbiavimo metų - nuo studijų pas maestro Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele iki darbo su juo namų studijoje ir bendrų koncertų. 2001-aisiais pasirodė A.Agus knyga „Heifecas, kokį aš pažinojau“ („Heifetz, as I knew him“), sulaukusi jau penkių leidimų.

- Ar J.Heifecas prisimindavo Vilnių?

- Beveik kasdien. Jis dažnai prisimindavo tėvus ir tuomet ilgėdavosi nerūpestingų vaikystės dienų Vilniuje. Manau, tai buvo laimingiausias jo gyvenimo periodas.

- Kaip jūs pelnėte J.Heifeco palankumą? Ilgametis jo mokinys Pjeras Amojalis Vilniuje pasakojo, kad pirmąją maestro pamoką ištverdavo maždaug pusė studentų, o mokslo metus jo klasėje - apie penktadalis.

- Aš gimiau Indonezijoje. Mūsų kultūroje iš prigimties skiepijamas kantrumas, nuolankumas, pagarba vyresniesiems. O Amerikoje ne taip paprasta sutikti tolerantišką, užjaučiantį kitus žmogų. Aš jausdavau, kad J.Heifecui maloni mano draugija, net jei be žodžių, tylomis būdavau šalia. Jis pamažu įprato prie manęs. Tačiau pirmiausia mūsų ryšį lėmė mano muzikiniai sugebėjimai.

- Jūsų pristatytame filme matėme maestro labai linksmą ir draugišką.

- Bėgant metams J.Heifecą vis dažniau apnikdavo abejonės, ar jis kaip žmogus - ne kaip meno garsenybė - ką nors reiškia aplinkiniams. Galiausiai J.Heifecas ėmė bandyti žmones - tai tapo žiauroku žaidimu, kuris negailestingai retino draugų ratą. J.Heifecas įžeidžiu elgesiu norėjo atstumti nuo savęs ir mane. Bet aš pasakiau, kad savo noru jo nepaliksiu. Jaučiau, kad Dievas man skyrė misiją jam padėti.

- Ar pavyko misiją atlikti?

- Manau, buvau mokytojui ypač naudinga vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu, kai jis jau nebedėstė ir dėl rankos negalavimo nekoncertavo. Aš padėjau užbaigti ir daugybę rankraščių, kuriuos aptikau studijoje. J.Heifecas buvo ne tik genialus smuikininkas, bet ir talentingas aranžuotojas, kompozitorius, pritaikęs smuikui daugybę kitų kompozitorių pjesių, kurias mėgdavo groti „bisui“, sujaudindamas žmones iki ašarų. Jaučiu pareigą populiarinti šias J.Heifeco transkripcijas.

- Bendraujate su J.Heifeco šeima?

- Tik nuo tada, kai parašiau apie jį knygą. Iki tol jaučiau jo artimųjų priešiškumą. Manau, jie pavydėjo mūsų bendravimo.

Mane pripažino tik išėjus knygai, nes joje rašiau tik apie J.Heifecą, neskleidžiau nei apkalbų, nei nuoskaudų. Visada jaučiau poreikį jį ginti, nes jį suprasti žmonėms būdavo sunku. Jis buvo nepaprastas žmogus, labai daug gyvenime paaukojęs dėl muzikos.

 

 Šaltinis: respublika.lt

 

Jaunieji smuikininkai nusilenkė muzikos legendai

 

Prieš ketverius metus įkurtas tarptautinis Vilniuje gimusio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas vasario 16-20 dienomis antrą kartą sukvietė į sostinę būrį talentingų smuikininkų iš įvairių pasaulio šalių.

Pirmoji konkurso premija liko nepaskirta. Antrąją pelnė olandė Lisa Jacobs, tris trečiąsias – lietuvė Diana Galvydytė, taivanietė Ciu-Jan Ying, estė Anna Liisa Bezrodnaja. Agnei Doveikatei atiteko diplomas. Konkurse pasirodė 23 atlikėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Japonijos bei Taivano.

Smuikininkus vertino žinomų smuiko menininkų bei pedagogų vertinimo komisija – Gidonas Kremeris (pirmininkas), Tatjana Grindenko (Rusija), Aleksandras Fischeris (Švedija), Jurgis Dvarionas (Lietuva), Dana Mazurkevich (JAV), Petras Radzevičius (Lietuva).

Klausytojų antplūdis perklausose liudijo, jog smuiko menas turi daug gerbėjų. Muzikos akademijos salė, kur vyko pirmasis turas, ypač prisipildydavo, kai grodavo Lietuvos atlikėjai.

Konkurse pasirodė šeši mūsų šalies smuikininkai, pademonstravę išties gerą pasirengimą.

Į finalą vertinimo komisija išrinko D. Galvydytę, dabar studijuojančią Londono karališkajame muzikos koledže ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentę A. Doveikaitę (doc. Ingridos Armonaitės-Galinienės klasė).

„Heifetzas – smuikininko etalonas, jo grojime susijungia instrumentinis tobulumas ir asmenybė“, - pabrėžė G. Kremeris.

Tuo vadovavosi vertinimo komisija, darydama sprendimus.

Pirmajame ture konkursantai greta J. S. Bacho, N. Paganini kapričo, didesnės apimties virtuozinio kūrinio, konkursui sukurtos V. Barkausko pjesės „Siluatas“ turėjo pagroti ir vieną iš gausybės J. Heifetzo transkripcijų.

Klausantis atlikėjų atrodė, jog šis vardas jiems jau tapęs istorija, kuri nebeaktualizuojama.

Konkursantų griežiamos legendinio J. Heifetzo sukurtos transkripcijos niekuo nepriminė didžiojo maestro smuikavimo.

Nejau tiesioginis atlikėjo kontaktas su klausytojais, šiluma ir elegeancija iš tiesų jau praeitis?

Geriausiai iš lietuvių konkurse pasirodė D. Galvydytė.

Finale ši smuikininkė tiesiog pagirtinai įveikė sudėtingą S. Prokofievo Koncertą Nr. 2 g-moll – grojo susikaupusi, susitelkusi ties muzika, labai preciziškai techniniu požiūriu.

Jei taip būtų griežęs ir orkestras (finalininkams Nacionalinėje filharmonijoje akomponavo maestro Juozo Domarko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras), įspūdis salėje būtų buvęs dar ryškesnis.

Kitos konkurso finalininkės siekė atskleisti F. Mendelssohno-Bartholdy Koncerto e-moll melodingumą, jo lyrinę virtuozinę prigimtį.

Specialiuoju prizu už geriausią vilniečio kompozitoriaus kūrinio atlikimą buvo apdovanotas japonas Tadasuke Iijima, už geriausią J. Heifetzo transkripcijos atlikimą – Justina Zajančiauskaitė, už virtuozinį kūrinį – rusas Čingizas Osmanovas. Publikos prizas atiteko olandei L. Jacobs.

Didžioji konkurso dalyvių dalis buvo merginos, sugebėjusios geriau už jaunuolius atskleisti savo sugebėjimus ir parodžiusios didesnę ištvermę. Atrodo, talentingų moterų stygininkių koncertų estradose gausės.

Šaltinis: „Mūzų malūnas“ – „Lietuvos rytas“ 2005 02 22
Autorė: Eglė Ramoškaitė

 

 

Vilniuje baigėsi pirmasis tarptautinis Jaschos Heifetzo verdo smuikininkų konkursas

Smuikininkas iš Lenkijos Jaroslawas Nadrzyckis įeis į pasaulio muzikos istoriją kaip pirmasis pirmojo Jaschos Heifetzo tarptautinio smuikininkų konkurso pirmosios premijos laureatas.

Šis konkursas, minint Vilniuje gimusio ir muzikos kelią čia pradėjusio didžiausio praėjusio amžiaus smuikininko J. Heifetzo gimimo 100-ąsias metines, Lietuvos sostinėje buvo surengtas Muzikos akademijos iniciatyva.

Pirmajame konkurso etape Lietuvos muzikos akademijos salėje varžėsi 28 jauni smuikininkai iš Lietuvos, Latvijos, Prancūzijos, Rusijos, Pietų Korėjos, Ukrainos, kitų šalių.

Antrojo turo perklausos ir laureatų apdovanojimas vyko vasario 17 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Penki pirmojo turo nugalėtojai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Robertui Šervenikui, atliko iš konkurso rengėjų siūlytų pačių pasirinktus kūrinius.

Vertinimo komisija, vadovaujama žymaus smuikininko ir dirigento Gidono Kremerio, pirmąją premiją paskyrė šešiolikmečiui smuikininkui iš Lenkijos J. Nadrzyckiui. Jam atiteko ir publikos prizas. Mokytis smuikuoti J. Nadrzyckis pradėjo būdamas šešerių metų. Nuo 1996 metų jis studijuoja „Talentų mokykloje“, yra trijų nacionalinių konkursų didžiojo prizo laimėtojas, taip pat yra užėmęs prizines vietas ir keliuose tarptautiniuose konkursuose. Koncertuoja su Lenkijos ir užsienio simfoniniais orkestrais.

Dvi antrosios Vilniaus tarptautinio J. Heifetzo konkurso premijos paskirtos smuikininkėms Marijai Nemanytei (Lietuva) ir Hanako Uesato (Japonija), dvi trečiosios – Marijai Kristinskajai (Rusija) ir Rūtai Lipinaitytei (Lietuva).

Vilties prizais ir Lietuvos kultūros fondo aukso žiedais su išgraviruotu užrašu „Jascha Heifetz-100“ apdovanotos Julija Okruško (Lietuva) ir Monika Urbonaitė (Lietuva). Vertinimo komisijos diplomą už geriausią specialiai šiam konkursui parašyto kūrinio – Anatolijaus Šenderovo pjesės „Reminiscence“ atlikimą prancūzų smuikininkei Cecilei Reyrol, pakviestas į sceną, įteikė pats kompozitorius.

Vertinimo komisijos pirmininkas Gidonas Kremeris, pasveikinęs nugalėtojus, linkėdamas kiekvienam atrasti savo kelią ir savo balsą, padėkojo konkurso rengėjams, sumaniusiems taip gražiai pagerbti Vilniuje gimusio pasaulinio garso amerikiečių smuikininko J. Heifetzo atminimą. Tai, sakė jis, turėtų tapti nauja tradicija.

Be G. Kremerio, vertinimo komisijoje dirbo ir daugiau žymių smuikininkų, smuiko pedagogų iš Rusijos, Izraelio, Prancūzijos, Lietuvos. Tai buvo jų labdara – visi vertinimo komisijos nariai dirbo be honoraro.

Konkurso uždarymo iškilmėse Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje buvo padėkota visiems jo rėmėjams.

 

Šaltinis: „Lietuvos aidas“ 2001 02 19 Nr. 40

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

bottom of page